Kaip Lietuvos prezidento rinkimai vyko 1926-aisiais: nepasieita be muštynių, peilių ir šūvių

1926-aisiais Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai buvo aršūs ir nuožmūs: besikaunančios partijos viena ant kitos negailestingai pylė purvą, šmeižė, kaltino biuletenių klastojimais ir vienas kitą koneveikė bjauriausiais keiksmais. Rnkėjai apsvaidydavo agitatorius ir Seimo atstovus kiaušiniais, o šie prieš juos pakeldavo kumščius, o kartais ir spardydavo. Tada jie nulėkdavo nuo bačkų ar scenų. Kai kada rinkėjai išsitraukdavo peilius, o partijų atstovai imdavo čiupinėti kelnių kišenėse gulinčius brauningus. Būta ir šūvių, neapsieita be aukų ir lavonų. Tačiau tarpukaryje prezidentą rinkdavo visiškai kitokiu principu nei dabar.

Pagal 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją prezidentas 1926 m. buvo renkamas ne tiesiogiai ir trejų metų kadencijai. Pirmiausia turėjo būti išrinktas Seimas. Ir tik po to šis, slaptu balsavimu ir rinkdavo prezidentą. Taigi viskas priklausė nuo to, kokios jėgos laimi Seimo rinkimus, kurių partijų atstovų Seime dauguma.

1926 m. pavasarį negailestingoje kovoje susirėmė dvi pagrindinės jėgos: Valstiečiai liaudininkai, Socialdemokratai su Krikščionimis demokratais (krikdemais). Vieni raudono atspalvio, kiti su kryžiumi rankoje.

Lietuvos Respublikos vyriausybės dienraštis „Lietuva“ laikėsi santūriai. Tarpusavyje pliekėsi krikdemų „Rytas“ ir liaudininkų tribūna „Lietuvos žinios“, kurios savo publikacijomis akivaizdžiai prijautė SSSR. O Kauno firma „Viskas biurui“, siūliusi plunksnakotį „Parker-Doufold“ už 55 litus, naudojosi jais visais, savo reklamoje rėkdama: „Piliečiai, netikėkite nei vienai partijai, kuri jums siūlo aukso kalnus. Atkaklioj priešrinkiminėj kovoj jums duodami pasižadėjimai, kurie niekumet negali būti įvykdyti“. Beje „Lietuvos žinias“ leido pasitikėjimo bendrovė „Felicija Bortkevičienė, dr. Kazys Grinius ir Ko“.