Garsiausiam XX a. pradžios vunderkindui Williamui Jamesui Sidisui buvo prognozuojama puiki ateitis, dešimtys atradimų, bet jam teko pusę gyvenimo slapstytis nuo įkyrių reporterių.
Papasakosime, kaip žiniasklaida sugriovė mažojo vunderkindo gyvenimą.
1898 m. balandžio 1 d. Ukrainos žydų emigrantų Boriso ir Saros Sidisų šeimoje gimė sūnus Williamas. Berniuko tėvas dėstė Harvardo universitete psichopatologiją, todėl Williamas jam tapo savotišku tyrinėjimų objektu. Williamo motina metė savo mokslinę veiklą ir paskyrė savo gyvenimą sūnaus auklėjimui ir mokymui.
Naudodamas inovatyvius psichologijos metodus, Borisas Sidisas nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių mokė berniuką raidžių. Sulaukęs pusantrų metų Williamas jau galėjo perskaityti „New York Times“ laikraštį ir spausdinti tekstą spausdinimo mašinėle anglų ir prancūzų kalbomis.
Tėvai didžiavosi sūnumi, o Borisas Sidisas nepraleido galimybių rašyti mokslinius pranešimus apie savo eksperimentų veiksmingumą, rašoma kulturologia.ru.
Williamo Sidiso IQ buvo 100 balų aukštesnis nei Alberto Einsteino. Kai sulaukusį 6-erių berniuką išsiuntė į mokyklą, per pusantrų metų jis perėjo septynių klasių programą. Berniuko tėvas norėjo, kad Williamą priimtų į Harvardo universitetą, bet tuometinė jo vadovybė nepatenkino prašymo, motyvuodami tuo, kad vaikas dar emociškai nesubrendęs universitetui. Williamą į universitetą priėmė, kai šis sulaukė 11-os.
Įstojęs į universitetą Williamas sulaukė šlovės, kuriai nebuvo pasiruošęs. Reporteriai sekiojo paskui jį po visą studentų miestelį. 1910 m. berniukui buvo konstatuotas nervinis išsekimas ir jis buvo išsiųstas į sanatoriją. Iš jos jis grįžo visiškai prislėgtas.
Metų, kuriuos Williamas praleido Harvarde, negalima pavadinti laimingais. Kartą jis neatsargiai prisipažino vienam iš bendramokslių, kad dar niekada nesibučiavo. Po šio prisipažinimo iš jo ėmė šaipytis ne tik bendramoksliai, bet ir reporteriai, kurie narstė jo asmeninį gyvenimą po kaulelį.
Kartą, kai jau buvo baigęs Harvardą, Williamas Sidisas pasakė susirinkusiems žurnalistams, kad visada nekentė minios ir norėjo gyventi atsiskyręs. Bet reporteriai nesiruošė palikti jaunuolio vieno. Laikraščiuose pasirodė straipsniai apie mokslines W. Sidiso nesėkmes, apie jo negebėjimą tinkamai elgtis viešumoje, apie niūrų būdą ir nerangumą. Jausdamas tokį spaudimą W. Sidisas važinėjo iš vieno miesto į kitą, keitė pavardes, visiškai nutraukė ryšį su savo tėvais.
Jaunuolis dirbo paprastu skaičiavimo mašinos operatoriumi, rašė romanus, gyveno ramiai. Į reporterių akiratį W. Sidisas pakliuvo 1937 m. Žurnalistai nusiuntė pas jį moterį, kad ši susidraugautų su Williamu ir jį stebėtų. Labai greit „New York Times“ paskelbė straipsnį, pavadintą „April Fool!“, kuriame genijus buvo išjuokiamas. Ironiška, bet Williamas buvo gimęs balandžio 1 dieną.
Williamas Sidisas pateikė ieškinį prieš leidinį dėl šmeižto. Procesas truko septynerius metus, ir galiausiai teismas priėmė sprendimą W. Sidiso naudai. Po kelių mėnesių Williamas buvo rastas savo mažame butuke be sąmonės. Genijus, užguitas reporterių, mirė eidamas 47-uosius metus nuo kraujo išsiliejimo į smegenis.