Kaip stalinizmo laikų milicija „tyrė“ nusikaltimus: chuliganų grupuotės vienam Lietuvos miestui pelnė itin prastą reputaciją

Pokario laikotarpis Lietuvoje tradiciškai suprantamas kaip visaapimančio neteisingumo, kuriamo sovietinės okupacinės valdžios bei represinių struktūrų, epocha. Ginkluotos rezistencijos slopinimas, genocido veiksmai, nukreipti prieš lietuvių tautą, įvairios politinio pobūdžio represijos – atrodytų įprasta su šiais atributais sieti pokario metus okupuotoje Lietuvoje.

Tačiau šiame kontekste dažnai tarytum pamirštama, kad pokaris – ir dramatiškai išaugusio kriminalinio nusikaltimo laikas. Po praūžusio karo, Lietuvos teritorijoje buvo likę gausybė šaunamųjų (ir, žinoma, ne tik) ginklų, kurie neretai pakliūdavo ne į pačių doriausių asmenų rankas. Be to, dėl okupacijos ir režimo represijų griuvo anksčiau įsitvirtinę socialiniai institutai – ir neretas pilietis susidurdavo su pagunda savuosius įgeidžius (kartais labai nemoralius) įgyvendinti pats (arba su bendrininkais): tokiu atveju, visai pagrįstai viliantis, jog įvykdyti nusikaltimai niekada neiškils aikštėn.