Tarp kukliai atrodančių sienų veikianti sporto oazė kai kuo stipriai pranoksta išpuoselėto interjero miesto konkurentus. Su klubo įkūrėju bei jo dešiniąja ranka tapusia Marija kalbamės apie drąsaus užmojo sėkmės formulę, kūną bei sielą gydančią sporto galią ir šviesias ateities perspektyvas temdančius iššūkius.
Iš Chersono – į Kėdainius
Iki atvykdama į Lietuvą Marija gyveno Ukrainos mieste Chersone. Ten dirbo ir iki šiol tebedirba valstybės tarnautoja. Vis tik nesiliaujantis karas privertė moterį kartu su savo atžala palikti gimtinę. 2022-ųjų rugpjūčio 1 dieną Marija apsigyveno Kėdainiuose.
„Praleidusi čia mėnesį, ėmiau ieškoti nebrangaus sporto klubo. Feisbuke radau Nerijų ir paskambinau pasikonsultuoti. Jis pakvietė atvykti į Pelėdnagius. Man čia patiko – nedaug žmonių, vieta prie širdies, – pliusus dėlioja Marija, iki karo Ukrainoje su asmeniniu treneriu sportavusi trejus metus. – Treneris mane išmokė taisyklingai atlikti pratimus, pasidalijo įvairiomis sporto subtilybėmis. Man tai buvo labai įdomu, todėl gilinausi ir savarankiškai: skaičiau, žiūrėjau vaizdo įrašus internete.“
Sportas – vaistas nuo streso
Pašnekovė sako, kad nors trenerės diplomo ir neturi, bet sportas jai itin svarbus.
„Sportas, sveikas gyvenimo būdas yra mano hobis, kurį pamilau prieš daug metų, – taria moteris. – Sudėtingais gyvenimo momentais sportas padeda sumažinti stresą.
Kai prasidėjo karas, teko nustoti lankyti sporto klubą, bet man to labai trūko. Tad įsikūrusi Lietuvoje, netrukus ėmiau ieškoti galimybių sportuoti toliau. Jutau, kad man reikia kažkur išlieti savo energiją, nerimą, nes labai stipriai jaudinausi dėl artimųjų, kurie liko Ukrainoje. O sportas padeda perkrauti mintis, atsikratyti viduje susikaupusių negatyvių emocijų.“
Nejučia ėmė konsultuoti
Marija sako, kad ją vadinti trenere – per stipru. „Kad būtum trenere, privalai turėti kvalifikaciją. Aš save laikau konsultante, trenerio padėjėja, kuri pagelbėja sportuojančioms moterims“, – naujas pareigas pristato pašnekovė.
„Aš visada turėjau antsvorio, – atskleidžia Marija. – Tad žinau, kaip geriausia sportuoti moterims, norinčioms numesti svorio.
Kai pradėjau sportuoti Pelėdnagiuose ir pamatydavau, kad čia besitreniruojančios merginos ką nors daro netaisyklingai, stengdavausi joms geranoriškai patarti, parodyti. Lankytojoms patiko ir ilgainiui jos tiesiog užvertė mane klausimais, teiravosi, iš kur aš viską žinau, – šypsosi Marija. – O man buvo labai smagu pasidalyti savo žiniomis bei patirtimi.
Paskui viena, kita mergina jau atsivesdavo ir savo draugių, prašydavo, kad ir jas pakonsultuočiau. Nerijus tai pastebėjo ir pasiūlė man pabandyti dirbti su sporto klubą lankančiomis moterimis, o jis liko dirbti su vaikinais, – lankytojų bei sporto klubo įkūrėjo pasitikėjimu džiaugiasi Marija. – Šių pareigų ėmiausiu su malonumu. Man pasisekė, kad čia ateinantys žmonės supranta rusų kalbą ir mes galime susikalbėti.
Taip pat Nerijui pasiūliau, kokių moterims skirtų sporto reikmenų galėtume nupirkti. Atsirado specialios gumos bei hanteliai, dar atnešiau ir tai, ką pati turėjau. Bendromis jėgomis papildėme inventorių, – pasakoja Marija. – Pastaruoju metu į šį sporto klubą ateina, palyginti, daug moterų ir merginų – apie 10 ar 12.“
„Susipažinęs su Marija pamačiau, kad ji turi žinių ir gali padėti treniruotis kitoms moterims, – sako Nerijus. – Ji puikiai randa bendrą kalbą su lankytojomis. Marija – man didelis pagelbėjimas, nes kai į sporto klubą susirenka daug žmonių, visi mane tiesiog užgula su klausimais. O Marijai pradėjus dirbti su moterimis, man netgi lieka laiko ir pačiam pasportuoti. Taigi džiaugiuosi turėdamas kolegę. Lauksime naujų lankytojų.“
Nesukite galvos dėl savo formų – ateikite!
Daugelis pradėti sportuoti užsibrėžusių žmonių, o ypač moterų, savo planų atsisako manydami, kad sporto klube treniruojasi tik tie, kurie puikiai atrodo. Marija skuba paneigti šį klaidingą įsitikinimą ir drąsina galbūt pirmą kartą gyvenime į sporto salę įžengti būgštaujančius kraštiečius.
„Aš nesu idealios sportinės formos, bet tai neturi stabdyti. Pirmiausia sportuoti reikia dėl sveikatos, – pabrėžia Marija ir atvirai pasidalija savo istorija. – Mano kraujospūdis buvo aukštas, todėl daug metų turėjau vartoti vaistus – be jų jausdavausi blogai.
Kai pradėjau sportuoti, po keturių–penkių mėnesių kraujo spaudimas savaime sumažėjo ir galėjau nustoti gerti tabletes. O sportuodama ne tik tapau sveikesnė, bet dar ir sulieknėjau, – šypsosi Marija. – Svarbu nebijoti ateiti, lankyti ir klausti. Čia galite užsukti pasižvalgyti, išbandyti treniruoklius, kad galėtumėte įvertinti, ar jums šis sporto klubas tinka.
Pradžiai sporto salėje padirbėti pakanka ir pusvalandžio. Net jei sveriate 100 kilogramų, galite eiti ar lipti bėgtakiu į kalną. Nebūtina iš karto treniruotis su svarmenimis.“
„Į Kėdainius neseniai atvyko ir mano mama. Ji – apvalių formų moteris. Įkalbinau mamą ateiti į sporto klubą ir bent minimaliai pajudėti: paėjėti ant bėgtakio, paminti dviratį. Iš pradžių mama bijojo. „Kam man to reikia? Kur aš ir kur salė?“ – sakė ji, bet atėjusi pasikalbėjo su čia besilankančiomis moterimis, apsižvalgė ir jai patiko.
Judėjimas – būtinas gerai mūsų savijautai, o kaip puikus šalutinis efektas – gražesnė figūra, tad kodėl gi ne?“ – entuziazmą žadina Marija.
Kuklios sienos – puiki atmosfera
Mažame miestelyje įsikūrusiame sporto klube „Ištvermė“ lankytojai randa tai, ko pasigenda miesto sporto erdvėse – savo širdžiai komfortišką, palaikančią bei įkvepiančią atmosferą, todėl judrus gyvenimo būdas užtikrintai tampa neatskiriama jų kasdienybės dalimi. O tai ir yra svarbiausia!
„Mūsų lankytojai – paties įvairiausio amžiaus: nuo 10 iki 60 metų. Turime ir tokių, kurie atvažiuoja net iš miesto, – pasakoja Nerijus. – Kelios moterys yra pasakiusios, jog miesto sporto klubų lankyti nenori vien dėl to, kad ten visi treniruokliai bendroje patalpoje ir jas trikdo kitų lankytojų žvilgsniai. Pas mus erdvės atskiros: vienur – bėgimo takeliai, kitur – vadinamoji štanginė, kurią mėgsta jaunimas, dar kitoje patalpoje – vėl kiti treniruokliai. Tad visiems jauku ir patogu.“
Uždirbti nesiekia, bet slegia skola
Sporto klubu tokiame mažame miestelyje greičiausiai pasigirti negalėtų niekas kitas Lietuvoje. Vis tik kilnūs norai, neturint rėmėjų, dažnai sunkiai dera su finansiniais iššūkiais.
Nerijus pasakoja, jog kurdamas sporto klubą Pelėdnagiuose apie uždarbį negalvojo. Jo idėja buvo visiškai kita – nemokama treniruočių erdvė bei turiningo laisvalaikio galimybė jaunimui ir sportuoti norintiems miestelio gyventojams, tad iš pradžių nebuvo jokio abonemento mokesčio.
Vis tik įkūrus nepelno organizaciją pradėjo kauptis sąskaitos už elektrą, vandenį bei senų patalpų šildymą, tad Nerijui neliko nieko kito kaip nustatyti bent simbolinį sporto klubo lankymo įkainį. Šiuo metu jis siekia 10 eurų per mėnesį.
„Idėja Pelėdnagiuose įkurti sporto klubą tikrai pasiteisino. Turime savą lankytojų ratą ir bandome tęsti veiklą, tačiau nėra lengva dėl finansinių aplinkybių, – sako pašnekovas. – Už patalpų nuomą mokėti nereikia, bet kaupiasi komunaliniai mokesčiai. Iš abonementų pavyksta surinkti reikiamą sumą sąskaitoms už elektrą bei vandenį apmokėti, o už šildymą kas mėnesį turime sumokėti dar apie 400 eurų, taigi dabar esame skolingi 1 800 eurų.“
Žiemą gali tekti užsidaryti
Pašnekovas apgailestauja, kad savo visuomeninei iniciatyvai finansinės paramos ar palaikymo nesulaukia nei iš vietos verslininkų, nei iš ūkininkų, nei iš savivaldybės.
„Dar kartą kreipiausi į savivaldybę. Tikiuosi, kad rajono taryba nuspręs padėti ir skirs finansinę paramą skolai už šildymą padengti. Jei ne, būsime priversti žiemai užsidaryti. Būtų labai apmaudu, – nusivylimo neslepia pašnekovas, pelno nesiekiančio sporto klubo veiklai skiriantis tiek asmenines lėšas, tiek laiką, o čia besirenkančiam jaunimui rodantis sveiko ir pozityvaus gyvenimo būdo pavyzdį, rengiantis įvairias šventes, organizuojantis ekskursijas, edukacines išvykas bei sporto varžybas. – Turime apie 15–18 nuolatinių lankytojų. Negaliu imti 30 eurų nario mokesčio kaip mieste, nes čia, nors turime vandenį, bet nėra dušo kabinų.
Visą sporto inventorių supirkau iš savo pinigų, kad jaunimas mažame miestelyje turėtų turiningo užimtumo, o ne tiesiog vaikščiotų gatvėmis. Labai tikiuosi, kad sulauksime paramos ir galėsime tęsti veiklą.“