– Kokia nesąmonė, – pasakė višta, – iš neturėjimo ką veikti prisigalvoji visokiausių dalykų. Jei mokėtum murkti ar dėti kiaušinius, tokios kvailystės greitai išgaruotų.
– Tačiau plaukioti taip smagu, – pasakė bjaurusis ančiukas, – o panėrus į dugną vanduo taip gaivina.
– Plaukioti smagu, ką jūs pasakysite, – pasipiktino višta, – kaip gyva nesu girdėjusi tokios kvailystės! Aišku, ką aš išmanau. Paklausk katės, ji pats protingiausias mano pažįstamas gyvūnas, paklausk jos, kaip jai patiktų plaukioti ar nardyti, arba, dar geriau – paklausk mūsų šeimininkės senutės – visame pasaulyje nėra protingesnio žmogaus nei ji. Kaip manai, ar jai patiktų plaukioti arba lindėti po vandeniu?
– Jūs manęs nesuprantate, – pasakė bjaurusis ančiukas.
– Mes tavęs nesuprantame? Tuomet pasakyk, kas gali tave suprasti?
Hansas Kristijanas Andersenas, „Bjaurusis ančiukas“
Pradėsiu iš toliau: neseniai buvau paskaitoje apie scenarijų rašymą, kurią vedė prodiuseris ir scenaristas Markas Grindle‘as. Įvardydamas temas, kuriomis statomi filmai (o jo nuomone, geras filmas turėtų nagrinėti tik vieną iš jų), autorius nurodo ir patvirtinimo troškimą. Patvirtinimas reiškia norą būti įvertintam, pastebėtam ir, ką čia slėpti, mylimam dėl to, koks esi ir kas esi. Filmų, kuriuose ši tema nagrinėjama, daugybė, tarp jų – „Traukinių žymėjimas“, „Juno“, „Amerikos grožybės“.
Šiek tiek arčiau: paprašyta parašyti straipsnį apie buvimą „kitokiu“ iš karto sutikau. Kas jei ne aš, visą gyvenimą buvusi per aukšta, per liesa ir, jau dabar neatsimenu, kokia dar neatitinkanti standartų, gali geriau žinoti, ką reiškia būti „kitokiai“?
Ir dabar jau visai arti: pradėjusi mąstyti ta tema ir ieškoti medžiagos, supratau, kad straipsnis, kurį noriu parašyti, yra ne apie atskirtumą, o apie priklausymą. Įdomu, kaip veikia kalba: žodžiai „kitoniškas“ ir „savitas“ abu lygiagrečiai gali būti vartojami norint apibūdinti neįprastą elgesį ar žmogų. Tačiau kitoniškumas reiškia kažką svetima ir nepriimtina, o savitumas asocijuojasi su grįžimu namo. Apie tai noriu rašyti straipsnį. Apie grįžimą pas save.
Žmonės – rojus ar pragaras?
Dramatišką skyrelio pavadinimą pasiskolinau iš vieno knygos „Socialinis vaistas: identitetas, sveikata ir gerovė“ (The Social Cure: Identity, Health and Well-Being, red. Jolanda Jetten, Catherine Haslam, S. Alexander Haslam) straipsnio, kuriame kalbama apie socialinę paramą. Straipsnio autoriai iškelia keletą įdomių idėjų. Pirmiausia, pateikdami tyrimų, patvirtinančių, kad socialinė parama teigiamai veikia sveikatą, duomenis, jie pripažįsta, kad teigiama koreliacija tarp šių veiksnių yra gana silpna.
Iš tokių duomenų, kaip teigia autoriai, galima daryti dvejopas išvadas: kiti žmonės yra nei pragaras, nei rojus, kitaip tariant, jų įtaka yra ne tiek jau ir reikšminga mūsų gerovei (a); kiti žmonės yra labai reikšmingi, ir kartais jie veikia teigiamai, kartais – neigiamai (b). Būtent dėl to, kad kitų žmonių įtaka veikia priešingomis kryptimis, koreliacija tarp socialinės paramos ir sveikatos yra gana silpna.
Žmonės priima ir atstumia. Siūlo paramą ir nusisuka. Autorių nuomone, mes labiau linkę suteikti paramą tiems, kuriuos laikome savo rato žmonėmis. Pavyzdžiui, jei esate „Žalgirio“ sirgalius ir pamatysite, kad kitam „Žalgirio“ sirgaliui nutiko nelaimė, daug greičiau prieisite jam padėti nei į bėdą papuolusiam „Lietuvos ryto“ sirgaliui (statistiškai 80 su 20 proc.; beje, eksperimente, kuriame aktorius vaidino į bėdą pakliuvusį žmogų, dalyvavo „Manchester United“ ir „Liverpool“ futbolo klubų sirgaliai).
Įdomu tai, kad jei sirgalių prieš atliekant eksperimentą buvo prašoma apibūdinti, ką reiškia būti futbolo sirgaliumi apskritai, žmonės buvo vienodai linkę suteikti paramą ir vienos, ir kitos komandos sirgaliui. Atrodo, kad samprata, kas yra sava, ne tokia jau ir nepajudinama.
„Jie“ ir „mes“
Gyvenime yra daugybė situacijų, kai žmogus, norėdamas apibrėžti, kas ir koks jis yra, sako ne „aš“, o „mes“. Mes, rašytojai, esam kūrybingi; mes, lietuviai, esam vaišingi; mes, moterys, esam neįvertintos; mes, žmonės... Identifikuodamiesi su tam tikra grupe, tikimės sulaukti tos grupės socialinės paramos, kuri suteiktų saugumo ir gerovės jausmą. Tyrimai rodo, kad tos paramos tikrai sulaukiame, jei identifikacija abipusė – jei grupė individą taip pat suvokia kaip savą.
Istorija pateikia nelinksmų pavyzdžių, kai šio abipusiškumo stigo: nacistinėje Vokietijoje žydai akivaizdžiai buvo suvokiami kaip „kitokie“, taip išstumiant juos iš „mes“ tarpo. Beje, žydai buvo persekiojami ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse, kur jie buvo laikomi „kitokiais“. Tose šalyse, kuriose tautinis „mes“ identitetas apėmė ir žydus, jiems buvo padedama.
Pavyzdžiui, Bulgarijoje žmonės net dukart pasipriešino masiniam žydų išvežimui į koncentracijos stovyklas. Mokslininkai mano, jog taip atsitiko dėl to, kad visuomenės informavimo priemonės kalbėjo ne apie žydus, kaip atskirą tautinę grupę, o apie „žydų tautybės Bulgarijos piliečius“ ar „Bulgarijos žydus“. Kai „jie“ tampa „mes“, parama suteikiama nepaisant gresiančių pavojų ir nuostolių. Nes tada mes padedame ne jiems, o sau.
Nuo „mes“ prie „aš“
Socialinės ir asmenybės psichologijos profesorius Dr. Billas Swannas teigia: „Mūsų identitetas yra kitų rankose“, ir paaiškina, kad jei kiti blogai galvoja apie mus, gali susvyruoti ir mūsų nuomonė apie save. Nerimą kelianti mintis: kodėl esame tokie priklausomi nuo to, ką apie mus mano kiti?
„Mums reikia vienas kito, kad būtume kažkas“, – mano filosofas Bernardas Williamsas. O jam antrina Michaelas Novakas, rašydamas apie buvimo komandoje patyrimą: „Kai žmonės pirmą kartą susivienija kaip komanda, beveik gali išgirsti trakštelėjimą: prasideda nauja realybė.“
Žmonės – socialiniai gyvūnai ir nė vienas iš mūsų nesame sala. Nors noras susilieti su grupe, dar vadinamas konformizmu, yra paauglystei būdingas reiškinys, net ir išaugę iš to amžiaus norime gauti aplinkinių patvirtinimą, kad esame verti, vertingi, įdomūs ir laukiami. Dėl tos priežasties lankomės vakarėliuose, kurie ne visada būna smagūs, klausomės pokalbių, kurie ne visada įdomūs, ir net perkame daiktus, kurie mums nepatinka. Nepritapdami prie grupės, kuriai, mūsų nuomone, privalėtume priklausyti, esame nelaimingi, nuolat jaučiamės esą ne „savo rogėse“, o bandydami išvengti bendravimo su ja kankinamės dėl sąžinės priekaištų.
Beje, kalbėdamas apie sąžinės priekaištus, kuriuos jaučiame, kai atsiribojame nuo grupės, vokiečių terapeutas Bertas Hellingeris teigia, jog iš tiesų sąžinė priekaištauja ne dėl to, kad išdavėme save, bet dėl to, kad išdavėme savo grupę. Pavyzdžiui, pasirinkęs švęsti Naujuosius ne su ta pačia draugų kompanija, o kelionėje, „savo“ grupei teigiate: „Aš jums nebepriklausau. Dabar priklausau jiems.“
Tačiau toks atsiskyrimas arba, edukologo Roberto Kegano žodžiais tariant, atsiplėšimas yra būtinas, jei norime ne tik priklausyti, bet ir pajusti, ką reiškia būti savimi. Atsiplėšimas nuo grupės yra skausmingas, sukelia daug nerimo, tačiau jei jį išgyvename, nustojame būti priklausomi nuo to, ką apie mus mano kiti.
O kas esu „aš“?
Dvejų metukų pyplys žiūrėdamas į veidrodį sako „aš“. Taip pat įvardiname save ir trisdešimties, ir šešiasdešimties. Ir nors dvejų metukų „aš“ ir šešiasdešimtmetis „aš“ tam tikra prasme yra skirtingi žmonės, jie yra ir tas pats žmogus, turintis tas pačias savybes.
Tiesa, psichologai ir filosofai negali sutarti, kas tai yra „aš“. Štai filosofas Julianas Baggini teigia, jog manymas, kad kiekvienas iš mūsų tarsi perlą savyje slepia savo „aš“, yra vienas iš ego triukų. Iš tiesų „aš“ yra mūsų pojūčių, jausmų, įspūdžių, minčių visuma. „Aš“ – tai šios patirties visuma tam tikrą akimirką, kiekvieną akimirką. Todėl teisingiausia būtų sakyti, kad „aš“ ne egzistuoja, bet yra nuolat kuriamas. Taigi, „aš“ yra ir pastovus, ir kintantis. Pripažindami tai, tampame atviri pokyčiams. Mūsų praeitis svarbi, tačiau ji nenulemia ateities amžiams.
Ir koks?
Ieškoti „savęs“ intensyviai pradedame paauglystėje. Visą jaunystę bandome pomėgius, madas, mylimuosius, darbus, skirstome pasaulį į „mano“ ir „ne mano“. Viduriniajame amžiaus tarpsnyje tvirtinamės karjeroje, stipriname šeimos, bendruomenės santykius arba jaučiamės įstrigę „ne savame“ gyvenime. Senatvėje džiaugiamės arba gailimės dėl savo pasirinkimų, priklausomai nuo to, kiek jaučiamės buvę ištikimi sau.
Jausmas, kad esi ištikimas sau, vadinamas autentiškumu. Psichologai Michaelas Kernis ir Brianas Goldmanas autentiškumą įvardija kaip savasties pasireiškimą žmogaus kasdienybėje. Autentiškumas tai tikėjimas savo motyvais, emocijomis, pomėgiais ir sugebėjimais. Tai – savo stipriųjų vietų ir, dar svarbiau, silpnybių pripažinimas.
Minėtųjų psichologų atliktas tyrimas rodo, kad autentiški žmonės lengviau pakelia stresą, sukuria stabilesnius santykius, rečiau pasiduoda priklausomybėms ir atkakliau siekia tikslų. Žmonės, pasirinkę gyventi ne pagal save arba neautentišką gyvenimą, yra nelaimingi, jaučia tuštumą ir dažnai savęs klausia: „Kas aš? Kaip atsidūriau čia?“ Neretai jie imasi drastiškų veiksmų norėdami pakeisti išorinį gyvenimą, kad jis bent kiek atitiktų vidinį.
Drąsa būti savimi
Sutikdami, kad „aš“ susideda iš daugybės patirčių, įspūdžių ir elgesio būdų, turime sutikti, kad šis darinys yra be galo daugialypis. Ir ne visada toks, kokį norėtume matyti. Tiesa ta, kad galime būti dėmesingi ir nekantrūs, mylintys ir atsainūs, dosnūs ir šykštūs. Siekdami būti autentiški, turime sau pripažinti, kad esame visokie. Ne visada gražūs, tačiau tikri.
Būti savimi sunku. Kodėl? Nes kiekvieną akimirką turime sąmoningai rinktis tai, ko iš tiesų norime, o ne tai, ką mums siūlo, pataria ar kas būtų protinga. Be to, turime nugalėti visus išsisukinėjimus, kurių išmokome per gyvenimą: „vedžiau, nes kada nors juk reikia vesti“, „įstojau į universitetą, nes visi stojo“, „ėmiau paskolą, nes galėjau“, ir pripažinti sau, kodėl priėmėme tokius sprendimus ir kas lėmė tokį, o ne kitokį elgesį. Atvirai pažvelgę į save už deklaruotų kilnių ketinimų galime išvysti baimę, už rodytos pagarbos – pasibjaurėjimą, už ištikimybės – tingumą.
Tačiau Thomas Moore‘as, knygos „Tvarkant gyvenimą“ autorius, teigia, kad būtent tamsiosios mūsų savybės, nesėkmės ir trūkumai padeda pažinti tikrąjį save. Autentiški žmonės labai realiai vertina savo elgesį, nesvarbu, ar tai būtų krepšinio žaidimas, ar šeimos verslo kūrimas. Jie prisiima atsakomybę už nesėkmes, nes tai jie priėmė sprendimus dėl vienokio ar kitokio pasirinkimo.
Kita vertus, autentiškumas – tai savo potencialo išnaudojimas. Jis įpareigoja atpažinti savo stipriąsias vietas ir būti geriausiu „aš“, koks tik gali būti.
Prie savų
Pasakos pabaigoje Bjaurusis Ančiukas pažvelgė į vandens paviršių ir išvydo jame gulbės atspindį. Supratęs, kad tai – jis pats, Bjaurusis Ančiukas susigėdo ir paslėpė galvą po sparnu. Tačiau, tikiu, buvo laimingas. Dar labiau jis apsidžiaugė, kai pamatė kitus, panašius į save, kviečiančius prisijungti prie jų.
Jausmas, kad atradai savus, ypatingas. Tai tarsi grįžimas namo šaltą žiemos vakarą ar maudynės ežere vidury nakties, ar ilgas pasivaikščiojimas paplūdimiu. Kai sutinki žmones, kurie įkvepia, į kuriuos nori būti panašus, su kuriais nori dalintis gyvenimu, tampa malonu sakyti „mes“. Kai tampi labiau savimi, grupę, kuriai nori priklausyti, renkiesi pats. Ir jau niekada nebebūni kitoks, bet būni toks kaip jie. Ir tuo didžiuojiesi.
Naujausiame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:
Į pasaulį žvelgti su šypsena
Interviu su dainininku Andrea Bocelli‘u
Klausiate – atsakome
Motinos ir kūdikio šokis
Būti kitokiam
Ar skauda būti savimi?
Kai kitoks virsta nenormaliu
Pelenė: spindinčios mergelės virsmas
Giminės: likimų mozaika
Gyventi šiandien
Interviu su režisiere Giedre Beinoriūte
Pasaulis be fizinio skausmo
Psichologiniai patarimai
Arbatos ritualas
Santaka