Tėvo pasirinkimas
Bronės ir Vlado Montvydų vaikai turėjo gerus namus ir jų laukė graži, laiminga vaikystė. Tėvas buvo darbštus, tvarkingas Nevardėnų kaimo (Telšių raj.) ūkininkas. Jis ne tik dirbo žemę, bet ir prasimanė įvairių verslų. Kadangi buvo pramokęs staliaus ir kalvio amatų, ėmėsi gaminti žemaičiuose vadinamas brikeles – išeigai skirtus dažytus ir kaustytus ratus, kuriuos veždavo parduoti į Luokės, Telšių bei kitų miestų turgus. Jis taip pat ėmėsi kepti duoną ir pardavinėjo ją Varnių gyventojams. Vladas Montvydas buvo kilęs iš dvaro darbininkų šeimos, tad darbo nebijojo, pats dirbo kartu su savo samdiniais. Verslai sekėsi, pajamos didėjo, jų užteko ir šeimai, ir ūkiui plėsti bei skoloms mokėti. Mat žmonos tėvas buvo išvykęs uždarbiauti į Argentiną, be gaspadoriaus likęs ūkis greit suvargo, paskendo skolose, tad atėjęs į žentus Vladas Montvydas per kelis metus jį prikėlė ir buvęs 24 ha ūkelis ėmė atrodyti kaip 80 ha stambus ūkis. Nagingas vyras buvo įsirengęs net vėjo varomą elektros generatorių, tad jų namuose degė ne žibalinės lempos, kaip daugelyje to meto kaimo žmonių namuose, o elektros lemputės, grojo ir kalbėjo radijas, kuo labai džiaugėsi vaikai. Juos taip pat džiugino pavasariais pražystančios obelys ir kiti vaismedžiai, ošiantys ir pavėsį teikiantys klevai, ypač saldi jų sula, kuriai tekėti pašalui baigiantis tėvas įrengdavo medinius latakėlius. Vaikai su nerimu laukdavo ir grįžtančių gandrų, kurie buvo pamėgę tvarkingą, gražią Montvydų sodybą – ką šiemet jie atneš?.. Jie Montvydams buvo dosnūs – šeimininkė beveik kasmet gimdė po vaikelį...
Rodėsi, kad niekas negali šios darbščios šeimos idilijos sutrukdyti. Net prasidėjęs karas ženkliau nepakeitė jų gyvenimo eigos. Tik jam baigiantis ėmė tvenktis debesys. Vokiečiai traukėsi, rusai artėjo ir nieko gero nežadėjo – jei prieš karą Montvydų neišvežė, tai vargu ar dabar paliks ramybėje – juk jų ūkis per tą laiką smarkiai padidėjo, kurio patys nebeįstengė apdirbti ir buvo priversti samdyti darbininkus. Be to juk Vladas Montvydas priklausė Šaulių sąjungai... Taigi Montvydai pagal visus punktus tapo rimtais kandidatais kelionei į Sibirą...
Tad iškilo sunkus klausimas – ką daryti?.. Susirinkę į būrį kaimo vyrai svarstė – trauktis į Vakarus ar eiti į miškus? Visokių nuomonių buvo... Vladas Montvydas dar su keliais vyrais nutarė vis dėlto savo krašto, savo žemės nepalikti ir ėmė kasti bunkerius, vilkti į juos maistą, ginklus, rūbus.
Taip jis tapo partizanu, o žmona su sena motina, keturiais mažais vaikais ir dar penkto laukdama liko namuose pasitikti artėjančių neišvengiamų pavojų ir gyvenimo audrų.
Dabar ne vienas, žinantis Montvydų šeimos dramą, stebisi vyro sprendimu palikti žmoną su būriu mažų vaikų ir eiti į mišką. Tada, karui baigiantis, vengdami tremties ar tarnybos sovietinėje armijoje, į mišką daugiau ėjo jauni, bešeimiai vyrai, o tie, kurie buvo pririšti prie savo ūkių ir šeimų, „partizanavo“ tik naktimis – dalyvaudavo įvairiose akcijose, o rytais, paslėpę savo ginklus, grįždavo į savo namus ir dirbdavo įprastus savo ūkių darbus. Dar kiti pasipriešinime dalyvavo remdami partizanus maistu, tapdami jų ryšininkais, leisdami savo sodybose įsirengti bunkerius.
Įdomu kad pats Žemaičių legiono vadas majoras Jonas Semaška tada, vyrams svarstant pasirinkimo kelius, ragino tausoti jėgas, nebijoti eiti į gilų pogrindį, jis sakė, kad Lietuvai reikia žmonių ir žemei arti, ir vaikams auginti. Bet V. Montvydas, matyt, turėjo savo nuomonę, savo požiūrį, gal negalėjo ramiai žiūrėti, kaip okupantai trypia mūsų šalį ir metėsi į atvirą kovą.
Paskutinė vakarienė
Jos kainą šeima greit pajuto. Enkavėdistai ir stribai tapo nuolatiniais Montvydų namų lankytojais. Jų klausimas taip pat buvo nuolatinis, tas pats: „Kur vyras?“ Bronės Montvydienės atsakymas taip pat kartodavosi: „Nežinau.“ Kai moteris 1944 metų gruodžio antrą pagimdė penktąjį vaikelį, enkavėdistų vizitai nesiliovė. Priešingai – jie ateidavo vis piktesni, aršesni, pamatę juos vaikai iš baimės imdavo klykti, bijodami, kad jie gai nušauti mamą, nes ne vieną kartą grasino tai padaryti, jei nepasakys, kur slepiasi vyras.