Kvapų maniakė Minerva: kvepalai man - tikras fetišas

Rimantė Budrytė-Kvietkauskienė daugeliui besidominčių parfumerija, kvapais ir kvepalais yra geriau žinoma pseudonimu Minerva. Kaunietė kvepalų žinovė pasakojo, kad yra nubausta jautria uosle, nuo vaikystės verčiančia ieškoti vis naujų kvapų derinių.

– Tinklaraštį rašote nuo 2009 m., o kada pradėjote domėtis kvepalais?

Kiek save prisimenu, man niekada nebuvo įdomu tai, kas įprasta mažoms mergaitėms: mamos batai, suknelės, man viso to galėjo ir nebūti. Bet kvepalai buvo tikras fetišas. Prieš kelias dienas radau internete rusiškų kvepalų „Zoluška“ nuotrauką. Jų mama man nepaliko, nes buvo nupirkusi dovanų paauglei merginai. Tai ir buvo didysis lūžis.

Bandžiau aiškinti, kaip man jų reikia, bet manęs nesuprato. Buvau ketverių, o tokio amžiaus parfumerės niekas rimtai nevertina.
Galiu iki smulkmenų aprašyti tuos kvepalus, bet man jų net pauostyti nedavė. Po to vaikiškai atkeršijau: išnaudojau mamos kvepalų buteliuką ir pripyliau į jį vandens.

Iš močiutės paveldėjau siaubingai jautrią uoslę, be to, kvapai, kvepalai dar yra ir mokslas.
Augau sovietmečiu, todėl norėjau būti kosmonaute. Netrukus suvokiau, kad tai nėra tik skrydžiai į kosmosą, bet ir mokslas, ir užsimaniau būti mokslininke. Mokslas ir uoslė, vadinasi, parfumerija turbūt sukurta dėl manęs.

– Ar jautri uoslė netrukdo, nesukelia nemalonių pojūčių?

Buvo įvairių situacijų. Nuvažiuojame į svečius, o aš pareiškiu, kad negaliu toje patalpoje būti, nes man per daug kvepia. Aš neatsimenu savęs kitokios, todėl nežinau, ką reiškia turėti mažiau jautrią uoslę. Viena yra aišku: vaikystėje tėvai su manimi kankinosi, mane auginti buvo sunku. Mama greitai suprato, kad lūpdažiai manęs nedomina, bet kvepalų buteliuką aš galiu akimirksniu išuostyti, man to reikės kiekvieną dieną. Juos slėpė, rakino, bet kas iš mūsų nemokėjo atsidaryti spintos kitais būdais?

– Iš kur toks skambus pseudonimas – Minerva?

Ji yra Romėnų karo deivė. Dvidešimt trejų metų, būdama pirmo kurso Politikos mokslų doktorantė, turėjau dėstyti paskaitą vos porą metų jaunesniems studentams už save. Tada aš jau turėjau bendraautorystę vadovėlio, kuris buvo išleistas po metų, tema buvo žinoma, bet jaunumas mane pačią glumino. Neatsimenu, ką jiems dėsčiau pirmą paskaitą, antrą jau buvo geriau. Tos pirmos paskaitos studentai ir pavadino mane tikra karo deive, Minerva.

Vėliau, kai reikėjo pavadinti – Rimantės ar Minervos blog‘as – pasirinkau šį. Dabar vis dažniau rašausi savo vardu. Atsitinka kurioziškų situacijų: draugai man siunčia nuorodas į Minervos internetinį dienoraštį ir sako: „Matei, dar viena, besidominti kvepalais“.

– Skaitant jūsų tinklaraštį galima rasti parfumerijos istorijos, naujienų, aptariate net koncernų susijungimo klausimus ir prognozes. Iš kur tiek žinių?

Aš tuo gyvenu. Kai atsigręžiu atgal ir pažiūriu, kiek laiko tuo domiuosi, – ne vieną diplomą būčiau įgijusi. Man parfumerija nėra sritis, kurioje tyrinėjami kvapai, man ji – parfumerijos priešistorė. Domiuosi, kas tai sukūrė, koks yra jo braižas, kodėl jis kuria būtent taip. Visi kvepalų kūrėjai labai saviti. Aš jau žinau, kad kai kūrėjas yra mokslininkas ir kuria naują kvapą, reikia nusiteikti, kad atrasi 26 kartus distiliuotą pačiulį ir pan.

Mano domėjimasis prasidėjo nuo „Guerlain“. Tai buvo tas prekių ženklas, kuris sustatė viską į vietas ir pasakė: „Rimante, nuo šiol tu būsi Minerva ir rašysi blog‘ą.“ Tai buvo kaip žaibas. Kvepalai mane domino daugybę metų, bet kai pasirodė „Guerlain“, tapo akivaizdu: tai – kvepalai, turėsiantys istoriją. Tarptautiniai santykiai yra mano profesijos dalykas. Pradėjau domėtis „Guerlain“ pokyčiais, kodėl buvo kuriami šedevrai, o paskui pasipylė visiškai banalūs aromatai. Gilinausi į pačias mažiausias smulkmenas, domėjausi, kas ką pardavė ir kas su kuo siejasi. Jeigu jei tam tikrą prekių ženklą kas nuperka, galima prognozuoti, kokie bus pokyčiai ir neklysti.

Tinklaraštyje rašau pakankamai nerimtai, o kas yra rimčiau, rašau straipsniuose žurnalams. „Minervos blog‘as“ – smagi žaidimų aikštelė. Kai joje parašai ką nors rimto, netrukus tai perskaitai kitų žmonių tekstuose.

– Apie Lietuvą apėmusią kvepalų karštligę rašote pašaipiai. Nepasinaudojote ir vienos didžiausių leidyklų pasiūlymu rašyti knygą apie kvepalus, nors žinių turite su kaupu. Kodėl?

Kartą, gavusi pasiūlymą iš leidyklos, jo atsisakiau. Turiu, ką pasakyti, tačiau įdirbis parfumerijos srityje ir sukauptos žinios yra keleriais metais per senos, kad dabar bandyčiau rašyti knygą. Vis dėlto, gyvenimas yra sudėtingesnis, nei paradinė jo pusė. Jei knygai lemta atsirasti – ji ir bus.

Mane truputį stebina ši tendencija. Žmonės, kuriantys kvepalus, visi didieji parfumeriai, kurie dabar vienas po kito jau išeina į pensiją, yra mokslininkai, galintys kvepalus sukurti nuo augalo nuskynimo, distiliavimo, aromato subrandinimo iki tokio, nuo kurio visas pasaulis giliai atsidūsta. Kasmet tokių žmonių mažėja.

Naujai atėjusi karta, palankiusi mėnesio kursus, pradeda kurti kvepalus ir iškart nori juos pardavinėti. Parfumerija yra ne tik šešių ingredientų sumaišymas pagal formules. Tai – kur kas daugiau. Turi suvokti, kad tai ne tik kvapas, kuriam sugalvojai pavadinimą „Saldus gundymas“ ir pardavinėji. Kvepalai – tai, pirmiausia, žmonijos istorijos dalis. Tokios pagarbos parfumerijai, mano akimis, tikrai trūksta.

Nemoku kurti kvepalų. Žinau teoriją ir, stovėdama už nugaros, gal ir galėčiau pasakyti kokiomis proporcijomis ką sumaišyti, bet tai – tik viena pusė. Žmonės, kuriantys aukštąją parfumeriją, yra dievai. Jie yra tikrieji parfumerijos mokslininkai. Pasiskaityti, kurie aliejai dera, neužtenka. Laukiu, kada praeis „dekupažas parfumerijoje“, kuris Lietuvoje dabar itin populiarus.

– Specialiai Kovo 11-ajai sukūrėte natiurmortą: Lietuvos vėliavos spalvų kvepalų buteliukus išdėliojote ant N.Davieso „Europos“. Jums svarbi ši šventė?

Jeigu neturėtume nepriklausomybės, „Minervos blog‘o“ irgi nebūtų. Prisimenu anuos laikus, pamenu, kaip darželyje negalėjau piešti tam tikros simbolikos, trispalvės spalvų derinio. Gimiau patriotų šeimoje. Mano seneliai pasakojo apie savo jaunystę su priežodžiu: „Tik niekam apie tai nepasakok“, ir man, vaikui, tai darė įspūdį. Tai tapo mano mentaliteto dalimi. Tik suaugus supratau, kad turėti smalsų vaiką, kai turi jam ką papasakoti net ir apie tremtį, buvo gana didelė rizika.

Kai darželyje kartą nuspalvinau trispalvę, tai pamatęs mano brolis liepė šalia pripiešti ką nors mėlyno. Su tėvais ėjau į Sąjūdžio mitingus, Laisvės statulos atidengimą, Baltijos kelią. Visi tai natūraliai davė laisvės kainos suvokimą.

Esu iš Petrašiūnų, mūsų mokyklos mokinius vedė į Tito Masiulio laidotuves – tai buvo savaime suprantama. Mačiau visą tą siaubą ir netikrumą žmonių veiduose, kaimynai neleido savo vaikų, žmonės bijojo provokacijų. Po šių įvykių, kai studijavau politikos mokslus, kitaip ir į laisvę pradėjau žiūrėti. Moteris, politikos mokslų dėstytoja be indoktrinacijos – prieš trisdešimt metų būtų visiems labai juokinga, nes tai – neįmanoma.

Dar tokia, kuri kolekcionuoja parfumeriją. Mūsų mamos pamena, kad parfumerijos labai trūko. Jei ir žinojo, kur ją gauti, tai 25 rubliai už „Fiji“ buteliuką buvo milžiniška suma, nes pusėtinas atlyginimas buvo 100 rublių. Mano karta dar žino laisvės kainą. Dabartinis jaunimas to nesuvokia, nes jie gimė kitu laikotarpiu.

– Namuose turite kvepalų spintą, kurią pildote daug metų. Ar jus žavi ir buteliuko forma?

Renkantis tarp turinio ir formos, aišku, svarbiausia – turinys. Būna žavių buteliukų, ypač jei jie – mėlyni. Neseniai gavau dovanų purškiklį. Prieš pusę amžiaus žmonės naudodavo tokį mėlyną apvalios formos purškiklį su pompa, į kurį pildavo odekoloną, juo vyrai apsipurkšdavo po skutimosi. Prieš kelis mėnesius, lankydama senus žmones, radau tokį lobį jų spintoje. Pasirodo, ten buvo laikomi pirmieji kvepalai, kuriuos vyras nupirko savo žmonai. Tą jų mėlyną buteliuką už kelių mėnesių gavau dovanų per savo gimtadienį. Senukai dar atsiprašė, kad negali nieko geresnio padovanoti, bet man tai – lobis!

Forma yra svarbi, bet menas yra turinyje. Nors kai kurie prekių ženklai turi buteliukus, kurie patys yra šedevrai. Kvepalai atkeliauja į mano namus pačiais keisčiausiais būdais, kartais nežinau, iš kur jie atsiranda, kaip dulkės.

– Savo tinklaraštyje padedate pasirinkti kvepalus nepažįstamiems žmonėms. Kaip tai įmanoma?

Formaliai tokio dalyko nėra, bet aš tai vadinu parfumerine psichologija. Tai yra viena tų sričių, kuri pastaraisiais metais mane labai domina. Kas nulemia, kad žmogus pasirenka vieną ar kitą kvapą? Tinklaraštyje žaisdavau tokį žaidimą: pasakyk savo kvepalus, aš pasakysiu, kas tu esi. Domėjausi kvapo suvokimu: kiekvienoje kultūroje tai suvokiama skirtingai.

Sujungiau psichologiją, parfumeriją, lingvistiką, istoriją ir geografiją – šis kompleksas leidžia sėkmingai pasiūlyti žmogui vieną ar kitą kvapą. Jei žinai, kad tai lietuvė, gyvenanti Lietuvoje, kuriai patinka tam tikri kvapai, gali prognozuoti jos amžių. Esame linkę rinktis kvapus, nuo kurių jaučiamės laimingi. Dažniausiai tai yra kvapai, susiję su mūsų prisiminimais, jaunyste ir pan. Tai leidžia spręsti, kad patiks vienas ar kitas aromatas, nes kažkada tą kvapą ji yra užuodusi. Arba jei tai yra žmogus iš provincijos, kuris užaugo uosdamas gamtos kvapus, tikėtina, kad jam patiks kvapas, kuriame yra šventagaršvės – žolės, kurios mes lietuviškose pievose nebeatpažįstame, bet ji sėkmingai auga Lietuvoje.

– Ką manote apie kvepalų analogus?

Apie juos negaliu kalbėti. Kartą Odesoje, kur buvau konferencijoje, įsigijau „Lancome“ „Juodąją magiją“ už 27 Lt. Tai – net ne analogas, o padirbinys. Nutariau, kad jį verta ištirti. Net kodas, nurodomas ant dėžutės, skyrėsi tik vienu skaitmeniu. Pirmas įkvėpimas –„Juodoji magija“. Po kelių minučių kvapas tapo spiritiniu, nieko panašaus neturinčiu su garsiaisiais kvepalais. Buteliukas, kuriam „Lancome“ skiria ypatingą dėmesį, taip pat buvo pagamintas kokiame nors garaže. Tokių istorijoje Lietuve yra gausu. Žinau, kad senųjų kvepalų padirbiniai, kurių ieško visos nostalgijos kamuojamos moterys, atkeliauja per Ukrainą iš Turkijos.

– Bet yra pardavinėjami ir tokie kvepalai, kur net buteliukai neklastojami: tiesiog nurodoma, į kurį garsų kvapą panašus tas skystis neaiškioje talpoje. Čia ne nusikaltimas?

(Atsidūsta) Tai yra ne tik autorinių teisių pažeidimas, nes kvepalai yra meno kūrinys. Jeigu „Moną Lizą“ nusitapei garaže ir pardavinėji pavadinęs „Mona Amore“, tai vis tiek yra nusikaltimas. Visi analogai ir tinklinės rinkodaros tinklai nepataisomai griauna Lietuvos žmonių suvokimą apie parfumeriją. Geri kvepalai nebūtinai kainuoja 300 eurų. Esu dariusi ne vieną eksperimentą: įsitikinau, kad gerus kvepalus galima įsigyti ir už 20 eurų. Kai skaitau paskaitas apie parfumeriją ne Vilniuje ir ne Kaune, moterys iš mažesnių miestų man tvirtina, kad neįperka tokių kvepalų. Aš jas įtikinu, kad padirbiniai kainuoja daugiau. Be to, tai yra savigarbos dalykas.

Gajus dar vienas mitas – apie „šventuosius“ kvepalus iš užsienio, kad jie kvepia kitaip, arba istorijos, kad mėginys kvepia geriau. Norėčiau pamatyti fabriką, kuris gamina kvepalus Rytų ir Vakarų Europai. Arba vienoje šalyje – mėginių fabrikas, kitoje – kvepalų fabrikas.

– Kvepalai skirtingiems metų laikams? Ar reikia tokių?

Sezoniškumas Lietuvoje veikia. Labai norėčiau su tuo ginčytis, bet negaliu. Yra kvapų, kurių lapkritį neįsiūlysi, nes yra šalta. Tada norisi šildančių kvapų. Nuo kovo, kada pradedi jausti pavasarį, norisi kažko, kas skatintų atgimimą. Parfumerija yra tai, kas kelia nuotaiką. Mes kvėpinamės ne dėl kitų, kad ir ką sakytų populiarieji žurnalai, neva yra kvepalų, skirtų sugundymui ir t. t. Uoslė yra pats jautriausias pojūtis, kurio neįmanoma „išjungti“. Kadangi negalime nekvėpuoti, mūsų pačių aromatas veikia mūsų nuotaiką.

– Kokie yra mėgstamiausi jūsų, užaugusios Kaune, kvapai?

Kaunas kvepia liepomis. Aš augau Petrašiūnuose, pušyne, Pažaislio šile su voverėmis, kėkštais, geniais, kurie ir dabar dar atskrenda prie lango. Man Kaunas kvepia pušynu. Tai – mano kvapas, mano net akių spalva kaip pušies kamieno, nes tiek daug į tas pušis žiūrėta. Mano kvapas, kai birželį pražįsta liepos Laisvės alėjoje. Nes jų kvapas – švelnus, malonus, bet svaiginantis. Tai yra Kaunas.

- Koks yra kvepalų galiojimo laikas? Ar galima jį pratęsti?

Atsakymas teoriškai – labai paprastas, praktiškai – painus. Dabar ant visų kvepalų buteliukų yra standartinis kosmetikos galiojimo ženkliukas, nurodantis, kad juos galima naudoti nuo atidarymo 18 arba 36 mėnesius. Tiek laiko tinkamai laikomi kvepalai išlaikys savo savybes, kurios buvo juos perkant.

Norėčiau pamatyti, kaip žmonės per 18 mėnesių išnaudoja 100 ml buteliuką, ypač, jei turi keletą jų. Man taip ir nepavyko per daugybę metų pabaigti nė vieno kvepalų buteliuko, išskyrus paauglystėje turėtus, kuriuos purškiau negailėdama.

Kvepalus galima sugadinti per porą mėnesių: pastatykite pietų pusėje ant palangės ir palikite. Praėjus pusmečiui, tai bus pradėjęs rūgti produktas.

Turiu kvepalų, kurie yra išsilaikę taip, kaip ir prieš aštuonerius metus, turiu ir dar senesnių. Jei kvepalus laikysite kaip kolekcinį vyną (tik nereikia paversti), juos galima išlaikyti kelis dešimtmečius. Jeigu norite išlaikyti ilgai, tai paprasta: uždarykite į spintą ir pamirškite. Kvepalus laikykite apie 14 °C tamsesnėje sausoje vietoje, stenkitės jų nevartyti. Savo vestuvių kvepalus išlaikyti anūkės vestuvėms tikrai įmanoma.