Čigoniškos laidotuvės ir linksmybės
Čigonai – žmonės, mėgstantys prabangą ir gražius daiktus. Ne išimtis ir jų laidotuvės. Į mirusiųjų kapus jie dažnai deda vertingų daiktų, brangių papuošalų, technikos: vaizdo grotuvų, kompiuterių, telefonų, kad kitame pasaulyje mirusiajam nieko netrūktų.
Čigonų laidojimo papročiai dar įdomūs ir tuo, kad duobę iškloja kilimu, kartais įdeda degtinės. Gedėdami mirusiojo, jie dažnai vartoja svaigiųjų gėrimų, o tai jų įsitikinimu – atsisveikinimo su artimuoju dalis. Čigonai numirusiuosius tik laidoja, bet nedegina, nes tiki, kad siela tol nepateks į dangų, kol kūnas nebus palaidotas.
Populiariausias Kinijoje – kremavimas
Kinijoje tikima, kad kuo daugiau žmonių ateis atsisveikinti su mirusiuoju, tuo didesnė sėkmė aplankys jo artimuosius ateinančiais metais. Per laidotuves kartais leidžiami fejerverkai, garsiai klausoma muzikos (kad nubaidytų dvasias), draugai ir artimieji rašo laiškus mirusiajam ir deda į karstą. Gedulo periodas Kinijoje gali tęstis nuo kelių dienų iki septynių savaičių. Šio periodo metu negalima tuoktis ar kirptis plaukų.
Šioje šalyje populiariausias yra kremavimas. Tai yra ne tik mirusiojo pageidavimas, bet ir būdas artimiesiems sutaupyti pinigų. Kinija – daugiausia gyventojų turinti valstybė, todėl žemės sklypai kapinėse kainuoja gana daug, ir ne kiekviena šeima gali sau tai leisti.
Šiandien Kinijoje nauja tradicija – mirusiojo šeima ir draugai gali išreikšti savo jausmus internete. Tam yra sukurtos specialios svetainės, kuriose publikuojamos mirusiojo nuotraukos, giminių ir draugų išsakytos kalbos per laidotuvės, užuojautos žodžiai. Net ir laidojimo papročiai Kinijoje susipynę su moderniosiomis technologijomis...
Musulmonų laidotuvėse – jokių moterų
Musulmonų kraštuose mirus žmogui, jį stengiamasi kuo greičiau palaidoti – jei jis mirė ryte, pageidautina tai atlikti iki saulėlydžio. Pagal laidojimo tradicijas, mirusiojo kūnas nuplaunamas, pakvėpinamas, susukamas į lininę drobę ir su ja, be karsto, palaidojamas. Kape velionis guldomas ant šono, veidu į Meką.
Laidotuvėse griežtai draudžiama dalyvauti moterims – ir visai nesvarbu, kad laidojamas vyras ar sūnus. Dalyvauja tik vyrai, kurie pasikeisdami neša mirusiojo kūną, tikėdami, kad už mirusiojo nešimą bus atleistos visos nuodėmės. Musulmonų kraštuose griežtai draudžiamas kremavimas, nes tikima, kad paskutinio teismo dieną sielos bus prikeltos tik kartu su kūnu.
Budistų laidojimo tradicijos
Budistų įsitikinimu, po mirties žmogus vėl sugrįžta į žemę, bet įsikūnijęs į ką nors kitą, o kad tai įvyktų, būtina mirusiojo kūną „paleisti“ į dangų. Senovėje budistai mirusiojo kūną sukapodavo į gabalus ir palikdavo kalnų viršūnėje, kad sulestų maitvanagiai. Buvo tikima, kad tai tiesiausias kelias į dangų.
Šiandien mažai kas pasikeitė. Prieš laidotuves mirusiojo kūną susuka į baltą audeklą ir laiko namuose daugiau kaip 7 dienas. Per tą laiką vienuoliai lamos gieda giesmes, kad sumažintų mirusiojo kančias už padarytas nuodėmes. Po to kūną išneša į kalnus ir palieka... grifams.
Amerikoje – laidojimo paslaugų įvairovė
Žmogui mirus Amerikoje, laidojimo paslaugas teikiančios įmonės gali pasiūlyti įgyvendinti kiekvieną mirusiojo arba jo artimųjų norą. Pavyzdžiui, išbarstyti mirusiojo pelenus kosmose. Už 625 JAV dolerius vienas gramas pelenų gali būti išskraidintas specialia raketa. Taip pat galima nusipirkti paskutinę kelionę į Mėnulį arba užsakyti specialių kosminį laivą, kuris su mirusiojo palaikais skrietų orbita, o vėliau išgaruotų kaip krintanti žvaigždė. Nors skamba neįtikėtinai, tačiau tokios paslaugos iš tiesų teikiamos.
Pomėgius simbolizuojantys karstai Ganoje
Laidojimo tradicijos Ganoje (Vakarų Afrika) gal ir nenustebintų, tačiau karstai, kurie šiandien ten itin populiarūs, tikrai neprimena įprastinių. Ganos amatininkai jau pelnė tarptautinį pripažinimą dėl savo talento sukurti unikalius karstus. Jie gamina po kelis tūkstančius dolerių kainuojančius karstus pagal mirusiojo profesiją, pomėgius, gyvenimo būdą – karstas būtinai turi ką nors „pasakyti“ apie žmogų.
Mirusysis gali atgulti į milžiniško telefono, ananaso, lėktuvo, automobilio, siuvamosios mašinos, bato ar net „Coca-cola“ butelio karstą. Ganos gyventojai tiki, kad karstas – mirusiojo namai pomirtiniame gyvenime, tad eilinė „dėžė“ mirusiajam netinkama.
Paskambinti mirusiajam
Nors statistinės informacijos apie laidotuves su mobiliaisiais telefonais nėra, tačiau ši tradicija pasaulyje populiari jau visą dešimtmetį. Tokio pasirinkimo priežastys pačios įvairiausios: dėl tradicijos pasiimti asmeninį daiktą, kad artimieji galėtų „susisiekti“ su mirusiuoju, taip pat tikima, kad telefono gali prireikti pomirtiniame gyvenime ir pan.
Antai Mariona Seltzer 2005 metais palaidojo savo vyrą su telefonu. Iki šiol moteris moka abonentinį mokestį, kad galėtų „paskambinti“ ir pasišnekėti su vyru. Tiesa, telefonas jau seniausiai išsikrovęs, tad visi pranešimai lieka balso pašte. Moteris tvirtina, kad tokiu būdu jai kur kas lengviau susitaikyti su netektimi, o galėdama „paskambinti“ velioniui ji jaučiasi be galo laiminga.
Faktai ir įdomybės
Akmens amžiaus žmonės mirusiuosius į kapo duobę guldydavo ant šono, sulenktomis kojomis.
Sentikiai laidojami veidu į Rytus, o paminklai statomi mirusiųjų kojūgaliuose.
Karaimai ant mirusiojo kapo deda du akmenis: didesnį prie palaidotojo galvos, mažesnį – ties kojomis.
Velionių balzamavimo tradicijas labiausiai išplėtojo senovės egiptiečiai.
Britai kremuoja daugiau nei 70 % mirusiųjų, japonai – per 90 %.
Indijoje manoma, kad kūno deginimas leidžia sielai lengviau nutraukti su juo ryšį.
Kai kuriuose Kinijos regionuose į paskutinį atsisveikinimą su mirusiuoju netgi kviečiamos striptizo šokėjos.
Malagasiai, Afrikos tauta, kas septynerius metus iškasa velionio palaikus ir ta proga rengia siautulingas ceremonijas – aplink palaikus šoka ir dainuoja.
Namuose, kuriuose pašarvotas mirusysis, turi būti uždengti veidrodžiai bei blizgūs daiktai, kad mirusiojo vėlė nepaklystų ir išeitų į kitą pasaulį.