Ne bėda ir tai, kad visos Lietuvos garsinimo priemonės, nuo naivių („Lietuva – drąsi šalis“), absurdiškų („Real is beautiful“) iki kvailų („G taškas“), davė lygiai nulinį rezultatą, išskyrus tai, kad reklamos agentūrų vadovai galėjo nusipirkti sodybas prie ežero.
Bėda yra tokia, kad lietuviai vis dar atkakliai kovoja už tai, kad juos geriau pažintų.
Jau paseno karta tų, kas piktinosi ir užsidegę aiškino rusams, kad Ryga niekada nebuvo Lietuvos sostine ir greičiausiai nebus (nors ką gali žinoti: jei neturime savo oro linijos ir skraidinimą atidavėm latviams, galim jiems ir šalies valdymą atiduot, blogiau nebus).
Kas iš to? Viena mano pažįstama vėlyvu sovietmečiu mokėsi Maskvoje. Gyveno išsinuomavus kambarį iš maskvėnų šeimos. Lietuvoje tais laikais jau buvo Sąjūdis ir atgimimas, ir giminės atsiųsdavo studentei visokios Sąjūdžio spaudos (rusų kalba), kad galėtų ten apšviesti žmones. Labiausiai skaitė diedukas veteranas, tyliai šnopuodamas iš įniršio. Vakare išgerdavo, vėl susirasdavo laikraščius, nueidavo kratydamas juos ore į lietuvės studentės kambarį ir rėkė „Aš Prahą užiminėjau!“ (ja Pragu bral!).
