Kodėl „teisė į kosmosą“ po V. Tereškovos iš moterų buvo atimta 19 metų, ir kas nutiko Svetlanai Savickajai po to, kai baigėsi jos lakūnės-kosmonautės karjera – šiame straipsnyje.
Svetlanos tėvas, Jevgenijus Savickis, buvo karo lakūnas ir aviacijos maršalas, tad ir mergaitė nuo vaikystės svajojo apie dangų. Sulaukusi 16-os Svetlana ėmė lankyti šuolių su parašiutais sekciją prie SDAALR (Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti – nuo 1951 iki 1991 m. veikusi sovietinė sukarinta masinė visuomeninė organizacija), o sulaukusi 18-os ji jau turėjo sporto meistrės titulą.
Apie savo paauglystę Svetlana pasakoja: „Mokiausi paprastoje mokykloje, bet paskutinius 2 metus derinau mokslus ir užsiėmimus aeroklube. Kartą mano tėvo paklausė apie tai, kaip jis mane auklėjo, ir jis atsakė: „Niekaip. Svetlaną auklėjo mokykla, komjaunimo organizacija ir SDAALR.“ Ir tai tiesa. Nors tėvo pavyzdys, jo požiūris į darbą ir žmones, žinoma, taip pat turėjo įtakos mano asmenybės formavimuisi.“
Baigusi mokyklą Svetlana įstojo į Maskvos aviacijos institutą ir lygiagrečiai mokėsi skrydžių technikos mokykloje, įgijo pilotės-instruktorės kvalifikaciją. Nuo 1969 iki 1977 m. S. Savickaja buvo Sovietų Sąjungos sportinio pilotavimo rinktinės narė, pagerino tris pasaulinius parašiutų sporto grupinių šuolių rekordus ir 18 aviacinių skrydžių reaktyviniais lėktuvais rekordų.
Po Germano Titovo skrydžio S. Savickaja tvirtai nusprendė, kad privalo skristi į kosmosą. Jurijaus Gagarino skrydis buvo vienetinis, kažkoks nebūtas atvejis, o G. Titovo skrydis ją įtikino, kad kosmosą užkariauti tapo įmanoma. Tačiau po Valentinos Tereškovos skrydžio praėjo jau 19 metų, ir nuo to laiko moterims „teisė į kosmosą“ buvo neprieinama – yra žinoma, kad dėl prastos V. Tereškovos savijautos skrydžio metu Sergejus Koroliovas pareiškė, kad moterims kosmose ne vieta, ir pretendenčių būriai buvo išformuoti.
Ilgą laiką V. Tereškova buvo ne tik pirma, bet ir vienintelė sovietų moteris, užkariavusi kosmosą, tad visi laurai be abejo atitekdavo jai.
Į klausimą, kodėl moterys neišleidžiamos į kosmosą, vadovybė atsakydavo: „Viena jau skrido – pirmą turime, ir ji ilgam liks pirma.“ Ir tik po to, kai JAV pareiškė, kad ruošiama moteris kosmonautė, Sovietų Sąjunga nusprendė neatsilikti ir ėmė galvoti apie moterų ekipažų ruošimą.
Sužinojusi apie šiuos planus S. Savickaja gavo kosminės programos vadovo Valentino Gluško telefono numerį ir paskambino jam, prašydama leisti ir jai ruoštis skrydžiui į kosmosą. Vėliau Svetlana visada ypač šiltai apie jį atsiliepdavo ir prisipažino, kad V. Gluško suvaidino jos gyvenime svarbų vaidmenį: „Jei ne jis, ne jo tvirtas įsitikinimas, kad moterys į kosmosą gali skristi ne prasčiau už vyrus (kaip jis sakė ne kartą ir ne tik man – moterys kosmose sugeba atlikti rimtus darbus ir ištverti nesvarumo būklę), žinoma, nei aš, nei jokia kita moteris tuo laikotarpiu nebūtų skridusi į kosmosą.“
Iš pradžių į atvirą kosmosą pirmoji turėjo išeiti Irina Pronina, tačiau likus mėnesiui iki skrydžio ją pakeitė Aleksandras Serebrovas – tik todėl, kad Irina buvo antrą kartą ištekėjusi, o tai neatitiko tobulo moralinio sovietinės kosmonautės įvaizdžio. Užtat S. Savickajos kandidatūra pasirodė vadovybei tinkama. 1980 m. ji buvo priimta į lakūnų-kosmonautų būrį, o po 10 m. buvo paskirta kosmonaute-bandytoja.
Pirmą kartą į kosmosą S. Savickaja skrido 1982 m. – jai buvo 34 m. Po šio skrydžio akademikas V. Gluško pasakė: „Moterims dabar atviras kelias į kosmosą!“ O 1984 m. ji tapo pirmąja moterimi, išėjusia į atvirą kosmosą, kur praleido 3 valandas 35 minutes. Be to, būdama nesvarumo būklės S. Savickaja atliko nemažai biotechnologinių eksperimentų, susijusių su itin švarių medicininių preparatų gavimu. Sovietų Sąjungai dar kartą pavyko aplenkti JAV kosminėse lenktynėse.
Mažai kas tikėjo moters kosmonautės iš Sovietų Sąjungos sėkme – buvo manoma, kad moters organizmas nesugeba ištevrti perkrovų. Bet Svetlana Savickaja sakė, kad Sovietų Sąjungos aukštojo pilotažo rinktinėje ji įveikdavo ir didesnes fizines apkrovas. Ji savo pavyzdžiu įrodė, kad moterys kosmonautės gali įveikti tokias pat sudėtingas užduotis, kaip ir vyrai.
S. Savickaja sakydavo: „Negalima skirstyti profesijų pagal lytį – tai mano vidinis įsitikinimas. Yra žmonės, kurie gali (arba negali) užsiimti viena ar kita veikla. Ne kiekvienas gali būti artistas, taip pat ne kiekvienas gali būti lakūnas arba kosmonautas.“
Po sėkmingų S. Savickajos skrydžių sklido gandai apie tai, kad bus formuojamas vien tik moterų ekipažas, bet tas skrydis galiausiai taip ir neįvyko. Tada Svetlana nusprendė, kad atėjo laikas įgyvendinti dar vieną savo svajonę – būdama 38 metų ji tapo mama. Ir įrodė dar vieną faktą: galima save sėkmingai realizuoti profesijoje ir kartu būti laiminga šeimoje.
„Kosmosas netrukdo asmeniniam gyvenimui. Man labai patinka viena, kažkada dar jaunystėje perskaityta frazė apie tai, kad reikia mokėti taip užsiimti savo mylima veikla, kad nereikėtų aukoti kažko kito, ne mažiau svarbaus“, – sakė ji. Jos vyru tapo ne kosmonautas, bet panašių į jos pomėgių žmogus – inžinierius ir lakūnas Viktoras Chatkovskis.
Svetlana Savickaja apsigynė disertaciją, įgijo techninių mokslų kandidatės laipsnį, o išėjusi į pensiją 1993 m. tapo Maskvos aviacinio instituto dėstytoja.
Nuo 1989 m. ji taip pat užsiima visuomenine ir politine veikla, yra Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos deputatė.
Vis dėlto, nors V. Tereškovos skrydžio 50-etis buvo švenčiamas dideliu mastu, S. Savickajos jubiliejai buvo pažymimi kukliai ir tyliai, spaudoje ir televizijoje jie praktiškai apie juos neužsimenant. Kalbama, kad priežastis gana banali – S. Savickaja visada buvo valdžios opozicijoje, ir jos pilietinė pozicija visada kėlė daugumos įtakingų asmenų nepasitenkinimą. Todėl šiandien apie jos nuopelnus viešai prisimenama tik labai retais atvejais.