Paslaptingasis Uralo sindromas: sovietmečiu gyventojai net 10 metų mirdavo nuo nežinomos ligos

Praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje sovietų gydytojai susidūrė su nežinoma liga. Žmonės masiškai sirgo, mirštamumas buvo 80 procentų. Buvo įvestas griežtas karantinas, budėjo tuometinės milicijos pareigūnai. Geriausi gydytojai epidemiologai iš Maskvos ir Leningrado išvyko į nukentėjusius regionus, bet net gabiausiems medikams ilgai nepavyko rasti mirtinos ligos sukėlėjo. Ją įveikė tik po 10 metų.

Nuo pirmų simptomų iki mirties praeidavo vos 4–5 dienos

1933 m. pavasarį Uralo miestuose ir kaimuose paplitusios ligos pirmi požymiai buvo kaip anginos. Iš pradžių pakildavo aukšta temperatūra, imdavo skaudėti gerklę, o tai nekėlė pernelyg didelio nerimo. Tačiau jau po dienos ant gleivinės pasirodydavo opos ir audinių nekrozės audiniai, o ligonio būklė stipriai pablogėdavo. Iš nosies ir iš burnos pradėdavo tekėti kraujas.

Nuo pirmų simptomų iki mirties praeidavo vos 4–5 dienos o gydymo nuo vadinamojo Uralo sindromo nebuvo. Gydytojai negalėjo nustatyti diagnozės, kadangi nieko panašaus iki šiol nebuvo matę. Net gabiausi medikai gūžčiojo pečiai, panika apėmė Čeliabinsko, Sverdlovsko ir Tiumenės sričių gyventojus. Valdžia dėjo viltis į komandiruotą į nukentėjusį nuo infekcijos regioną profesorių Levą Gromaševskį.

Griežčiausias karantinas vaisių nedavė