1615 m. Magūnų (Breslaujos pavieto) kaimo karališkieji valstiečiai pasiskundė, kad dvesią gyvuliai. Raganavimu apkaltino kaimynę Sofiją su sūnumi Gasiuliu. Paskirtą dieną į kaimą atvyko garbingi ponai. Sofija gynėsi, kad neburtininkaujanti ir kaltino giminaitį Tumelį. Tas gi puolė jos sūnų: „O ko tu nuogas pilvu šliaužei prie bandos, besiganančios lauke? Tai darei ne iš gero, tu kerėjai gyvulius“. Gasiulis atsikirto, kad iš Tumelio giminės jau 30 žmonių esą sudegintų už kerėjimą. Taip vietoj dviejų, atsirado trys kaltinamieji. Garbingieji ponai (teisėjai) norėdami patikrinti ar iš tiesų tie trys valstiečiai kalti, surišo po du ir skandino ežere. Kad kaltės įrodymas būtų įtikinamesnis, valstiečiai iš savo tarpo išrinko doriausią žmogų, surišo ir įmetė jį į vandenį. Šis bematant nugrimzdo į dugną. Buvo akivaizdu, jog ne raganius. Ištrauktą iš vandens vos ne vos atgaivino. Taigi, teismo „ekspertizė“ buvo atlikta su akivaizdžiais įrodymais. Neretai šią vandens „procedūrą“ raganų teismų metu pakartodavo iki trijų kartų.
