1615 m. Magūnų (Breslaujos pavieto) kaimo karališkieji valstiečiai pasiskundė, kad dvesią gyvuliai. Raganavimu apkaltino kaimynę Sofiją su sūnumi Gasiuliu. Paskirtą dieną į kaimą atvyko garbingi ponai. Sofija gynėsi, kad neburtininkaujanti ir kaltino giminaitį Tumelį. Tas gi puolė jos sūnų: „O ko tu nuogas pilvu šliaužei prie bandos, besiganančios lauke? Tai darei ne iš gero, tu kerėjai gyvulius“. Gasiulis atsikirto, kad iš Tumelio giminės jau 30 žmonių esą sudegintų už kerėjimą. Taip vietoj dviejų, atsirado trys kaltinamieji. Garbingieji ponai (teisėjai) norėdami patikrinti ar iš tiesų tie trys valstiečiai kalti, surišo po du ir skandino ežere. Kad kaltės įrodymas būtų įtikinamesnis, valstiečiai iš savo tarpo išrinko doriausią žmogų, surišo ir įmetė jį į vandenį. Šis bematant nugrimzdo į dugną. Buvo akivaizdu, jog ne raganius. Ištrauktą iš vandens vos ne vos atgaivino. Taigi, teismo „ekspertizė“ buvo atlikta su akivaizdžiais įrodymais. Neretai šią vandens „procedūrą“ raganų teismų metu pakartodavo iki trijų kartų.
Sofija, matydama pakliuvusi į bėdą, prisipažino, jog už kraujo nuleidimą Tumelis jai davęs į pakulas suvyniotų kerų, kuriais ji ir nuodijusi gyvulius. Ji teisėjus netgi kvietė į savo namus, žadėdama kerus parodyti. Iš medinės dėžutės išėmė prakiurusį maišą su kanapių grūdais, kurių dalis buvo sveika, o kita, kaip ir pats maišas, pelių apgraužta. „Čia juos slepiu ir maitinu“, sakė ji apie kerus. Teisėjai reikalavo parodyti patį kerą. Moteris aiškino, kad jos burtai ne visada šliaužioja ir ne visada matomi. Esąs ir toks laikas, kai kerai graužia pačius burtininkus, bado juos tarsi ylomis, kankina ir kandžioja. Gyvulius esą ji kerinti tik esant mėnulio jaunačiai. Gasiulis ir Tumelis vienas kitą skundė, bet kaltais neprisipažino. Galop visus tris teismas sudegino ant laužo. Taigi paprastus raganas ir raganius, kilusius iš valstiečių, apkaltindavo, nuteisdavo ir sudegindavo greitai – be ilgų ceremonijų. Visiškai kitaip būdavo, jei raganavimu apkaltindavo kilminguosius.