Štai ir šiuo klausimu su autoriumi visiškai sutinku. O jei rimčiau, prieš atmesdami bene porą šimtmečių vartojamą šalies vardą, turėtume prisiminti bent jau tikrąją jo kilmę. Neprilygstamas anglų intelektualas Donaldas Rayfieldas knygoje „Imperijos pakraštys. Gruzijos istorija“ (Edge of Empires: A History of Georgia), kurią 2012 m. pats išvertė į rusų kalbą, rašo: „Dabartinis gruzinų (georgians) vardas atsirado iš persų / tiurkų gurdži (nuo armėnų virk) kontaminacijos [susiliejimo – A. G.] su šventojo Georgijaus [Jurgio – A. G.] kultu, kurį garbino gruzinų pagonys ir krikščionys...“ Vėliau, Viduramžiais, ten nuvykę rusų vienuoliai stebėjosi, kad šventovėse meldžiamasi gurzių kalba. Per keletą šimtmečių atsirado sąvoka gruzinai ir vardas Gruzija.
Mes, lietuviai, iki patekdami – ne savo noru, kaip visi žinome, – Rusijos imperijon, iki XIX a. nei apie tokią tautą, nei apie šalį, matyt, nebuvome girdėję, kaip, atrodo, ir kaimynai lenkai. Todėl gruzinų ir Gruzijos vardas atėjo iš rusų kalbos ir aplinkos. Tai mūsų istorijos, kalbos, kultūros faktas. Gaila ir keista, kad lietuviai, teisingiau tariant, mūsų paiki politikai, trumpalaikės politinės konjunktūros veikiami, kam nors iš šalies paprašius, taip lengvai atsisako, keičia (ne tik šiuo atveju) savosios kalbos sudėtines dalis – vardus, sąvokas, žodžius, raides. Nebegelbsti nei politkorektiška, visiškai bedante tapusi Valstybinė lietuvių kalbos komisija. O jei, pavyzdžiui, vokiečiai, įkurdindami savąją brigadą, draugystės dėlei paprašys, kad Vokietiją persivadintume Doičlandu? Beje, mums tai kur kas artimesnė šalis ir tauta negu rytiečiai gruzinai. Bet ir kultūringesnė – todėl toks prašymas negresia. O anie, jau kelintą kartą iš eilės į savąjį parlamentą rinkdami prorusišką „Gruzijos svajonę“, akivaizdžiai skrieja į Kinijos / Rusijos aglomeracijos orbitą.