Traukia smaližius
Į Šiaulius atklydę smaližiai visada randa kelią į senąjį saldainių fabriką, šiandien žinomą kaip UAB „Rūta“. Čia ne tik galima patenkinti savo gurmaniškus poreikius įmonės kavinukėje ar nupirkti saldžių lauktuvių namiškiams parduotuvėlėje, bet ir susipažinti su įdomia šokolado istorija tik šiemet duris atvėrusiame „Rūtos“ šokolado muziejuje, kokio Lietuvoje daugiau neturi nė viena konditerijos įmonė.
Kad saldainius gaminanti įmonė jau skaičiuoja ne vieną dešimtmetį, galima nesunkiai suprasti tik žvilgtelėjus į paties pastato išvaizdą ir pamačius šalia pastato išrikiuotus įrenginius, kitados naudotus saldainių gamybai. Beje, senąjį fabriko pastatą sukūrė tarpukario Lietuvos latvių kilmės architektas Karolis Reisonas, kuris taip pat suprojektavo ir žymius Kauno statinius – Prisikėlimo bažnyčią, Vytauto Didžiojo karo muziejų. Tad „Rūtai“ priklausantis statinys yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą.
Kad šis kultūros paveldas nesunyktų laiko tėkmėje ir išlaikytų savo gyvybingumą pritraukdamas kuo daugiau smalsuolių, įmonei pavyko per Lietuvos verslo paramos agentūrą gauti 3,6 mln. Lt lėšų iš ES struktūrinių fondų, pridėti dar panašiai tiek savų lėšų ir rekonstruoti senąjį pastatą bei įsteigti jame „Rūtos“ šokolado muziejų, kuriame įtaigiai atskleidžiama šokolado ir pačios įmonės vystymosi istorija.
Šimtametė „senutė“
Šiaulių „Rūta“ yra viena iš ilgiausią istoriją turinčių konditerijos įmonių Lietuvoje. Kitąmet ji minės savo šimtmetį.
Viskas prasidėjo 1913 metais, kai 36-erių konditeris Antanas Gricevičius, įsigijęs žemės sklypą su mediniu namu Vytauto ir Tilžės gatvių sankirtoje, čia įsitaisė karamelės virimo katilą ir su savo žmona Juzefa ėmė gaminti saldainius.
Iki pirmojo pasaulinio karo Šiauliuose veikę šeši saldainių fabrikai priklausė rusų, vokiečių, žydų ir lenkų tautybės verslininkams, tad, norėdamas pabrėžti pirmosios mieste lietuviškos saldainių dirbtuvėlės tautiškumą, A. Gricevičius pavadino ją augalo „rūta“ vardu. Čia iš pradžių buvo gaminami karameliniai saldainiai, o ilgai netrukus ir šokoladiniai. Vėliau saldainių dirbtuvė „Rūta“ pervadinta Lietuvių saldainių fabriku „Rūta“.
Nuo jaunumės apie nuosavą verslą svajojęs šiaulietis šiai veiklai reikalingų žinių sėmėsi Vilniaus šokolado fabrike „Viktorija“, kur ne tik pelnė didelį fabriko savininkų palankumą, išmoko daugelio saldumynų gamybos paslapčių, bet ir sutiko savo būsimą žmoną Juzefą, paprastą fabriko darbininkę. Grįžęs į Šiaulius su dar vienu energingu šiauliečiu Vladu Vaitkumi įkūrė dirbtuvėlę, pavadintą „Birutė“, ir kartu pradėjo gaminti saldainius „Dul-dul-dūdelė“. Tačiau netrukus A. Gricevičius nutarė atsiskirti nuo „Birutės“ ir pradėti nuosavą verslą.
Deja, Pirmojo pasaulinio karo metais A. Gricevičiaus „Rūta“ buvo sunaikinta. Ją savininkas atkūrė 1917 metais, po Spalio revoliucijos su žmona bei dviem vaikučiais – Marija ir Antanu – grįžęs iš Rusijos, kur karo metu jis buvo evakuotas. Vos grįžęs namo, jis vėl ėmėsi savosios „Rūtos“ gaivinimo darbų.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą „Rūtoje“ jau dirbo 160 darbuotojų, kurie per dieną pagamindavo 2 000 kg įvairios produkcijos. Gaminių receptūrą kurdavo pats šeimininkas.
1940 metais, SSRS užėmus Lietuvą, fabrikas buvo nacionalizuotas. Juzefa Gricevičienė ir jauniausias iš keturių jų vaikų sūnus Antanas buvo ištremti į Sibirą. Kiek žinoma, jų deportacijos momentu pats šeimos galva buvo Aukštelkėje, kur Gricevičiai turėjo 30 ha ūkį. Buvęs fabriko savininkas neišvengė teismo, nes buvo kaltinamas turto išeikvojimu. Ginti savo šeimininko į teismo salę susirinko gausus fabriko darbininkų būrys.
Iki 1993 metų pabaigos fabrikas veikė kaip valstybinė saldainių ir šokolado gamybos įmonė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, senieji fabriko pastatai buvo grąžinti A. Gricevičiaus šeimai, o 2002-aisiais A. Gricevičiaus saldainių fabrikas „Rūta“ reorganizuotas į uždarąją akcinę bendrovę „Rūta“. Įmonei ėmėsi vadovauti jos įkūrėjo vaikaitės Aldonos Gricevičiūtės Gluodienės (Antano ir Juzefos sūnaus Vlado dukros) vyras Algirdas Gluodas.
Kakavos pupelės vietoj pinigų
Tik šių metų vasaros pradžioje bendrovės „Rūta“ patalpose atidarytas Šokolado muziejus greit tapo žinomas ir pritraukia būrius saldumynų mėgėjų. „Rūta“ tapo dar atviresnė, kai pastato antrajame aukšte įsikūrė muziejaus ekspozicijų salės, o trečiajame – šio muziejaus edukacinių užsiėmimų salė, kur lankytojai patys gali pasigaminti saldainių.
Vos įėjus į muziejų, lankytojas pasijunta tarsi ispanas, pirmą kartą išsilaipinęs Centrinėje Amerikoje. Lankytojus pasitinka žmogaus ūgio actekų imperatorius Montesuma ir kakavos medis.
Tokia muziejaus ekspozicijos „indėniškoji“ detalė nėra atsitiktinė, mat kakavmedžiai, iš kurių gaunamos kakavos pupelės, augo Lotynų ir Vidurio Amerikos atogrąžų miškuose.
Centrinės Amerikos gyventojai pirmieji išmoko gaminti šokoladą ir jį vartojo skystą. Manoma, kad žmonija (mokajos kultūros žmonės) šokoladu mėgautis pradėjo jau 1900 m. pr. Kr. Šokoladas buvo geriamas, kakava naudota kaip valgių prieskonis. Skystas šokoladas dažniausiai nebuvo saldinamas. Beje, jis buvo prieinamas tik kilmingiesiems.
Actekai šventai tikėjo, kad kakavos sėklos į žemę atkeliavo tiesiai iš rojaus. Kakavos pupeles jie naudojo vietoj pinigų. Teigiama, kad garsusis actekų imperatorius Montesuma turėjo net 40 tūkstančių kakavos maišų! Šiuo Dievų maistu jis mėgaudavosi iš auksinių indų.
1521 metais ispanams užkariavus Jukataną (dabartinė Meksika), kakavos pupelės tebebuvo naudojamos kaip valiuta, tačiau kakavos gėrimo ispanai dar nevertino. Tik sumanę pasaldinti cukranendrių cukrumi, konkistadorų palikuonys jį pamėgo. Tada kakava pasklido Europos turtuolių namuose kaip prabangus gėrimas. Į Europą ispanų kolonizatorių parvežto kakavos gėrimo receptūra buvo laikoma paslaptyje ir tik po šimto metų pasiekė kitas Europos šalis.
Kietasis šokoladas ėmė populiarėti tik antrojoje XIX a. pusėje, kai pažengus pramonei tapo įmanoma masinė jo gamyba. 1886 metais šokoladas Lietuvoje pradėtas gaminti pramoniniu būdu, kai Vilniuje M. Abramsonas įkūrė pirmąjį šokolado ir saldainių fabriką.
Kakavos pasaulyje per metus išauginama vos trys milijonai tonų – iš vieno kakavmedžio per metus gaunami tik du kilogramai kakavos pupelių, kurias išdžiovinus telieka kilogramas šios šokolado žaliavos. Beje, pasaulyje žinomos trys kakavmedžių rūšys: Centrinėje Amerikoje auginama Criollo, iš kurios švelnaus ir saldaus skonio pupelių pagaminama tik vienas procentas pasaulinės produkcijos; Forastero, auginama vakarų Afrikoje, Brazilijoje ir Ekvadore, ir iš jos stiprų kartų skonį turinčių pupelių (dar vadinamų Robusta) pagaminama apie 80 procentų produkcijos; Trinitario, apjungiančios abiejų aukščiau minėtų pupelių skonines savybes, pagaminama apie 15 procentų produkcijos.
Tūkstantmečius šokoladas buvo naudojamas kaip gėrimas, labiausiai jo gėrėjai vertino putas, kurias gaudavo gėrimą plakdami, pūsdami į jį orą ar pildami iš viršaus į kitą indą. Muziejuje eksponuojamas šokoladui gerti naudotas tikras majų puodelis, kuris buvo pagamintas apie 800-1200 metus. Įdomu, kad senovėje kilmingiems ponams šokolado gėrimas būdavo pateikiamas puodeliuose su specialiu įtaisu, kad nesusiteptų ūsai.
Ekskursijoje dalyvaujantys svečiai gali pasižiūrėti filmą apie šokolado kelią nuo kakavmedžio vaisių surinkimo iki saldainių pagaminimo. Jaunieji muziejaus lankytojai ilgėliau užtrunka sustoję prie interaktyvų paviršių turinčio žaidimų stalo.
Įdomu, jog vienas lietuvis per metus vidutiniškai suvartoja apie 3,7 kg šokolado, o, tarkim, Jungtinės Karalystės gyventojas šio saldėsio suvartoja net vienuolika kilogramų. Beje, ar žinojote, kad baltajame šokolade nėra nė gramo kakavos masės, o dominuoja kakavos sviestas – riebalai, išgaunami iš kakavos pupelių, cukrus ir pieno milteliai. Pienišką šokoladą sudaro cukrus, kakavos sviestas, pieno milteliai, kakavos masė. O štai juodajame karčiajame šokolade dominuoja kakavos masė. Jame mažiau cukraus ir kakavos sviesto.
Atidžiai klausantys ekskursijų vadovo pasakojimų turės galimybę paneigti keletą mūsų visuomenėje plačiai įsišaknijusių mitų: jog šokolado mėgėjams išsivysto priklausomybė nuo šokolado, jog šokoladas sukelia spuoguotumą, dantų ėduonį ar didina cholesterolio kiekį kraujyje, jog šokoladas yra vienas iš didžiausių alergenų ir jei šokoladas vertingas man, tai jis gali būti vertingas ir mano augintiniui...
Saldainiams pasigaminti reikia fantazijos
Susipažinę su šokolado istorija ir jo vartojimo tradicijų kaita bėgant amžiams, lankytojai su dideliu malonumu patys įsitraukia į šokolado ir saldainių gamybos procesą. Trečiajame pastato aukšte yra įrengta edukacinių užsiėmimų salė, kurioje akivaizdžiai paaiškinama, kaip gaminami saldainiai, ir lankytojai patys gali išmėginti savo jėgas bei, pasikliovę savo fantazija, pasigaminti įvairiausių šokoladinių skanėstų.
Skaniausi saldainiai gimsta juodąjį, pienišką ar baltąjį šokoladą pagardinus Lietuvoje išaugintomis džiovintomis braškėmis, juodaisiais serbentais, šaltalankiais, moliūgais, įvairiais egzotiniais vaisiais, riešutais, kitokiais pagardais.
Saldėsių gamyba yra bene įdomiausia ekskursijos po šokolado pasaulį dalis. Ši pramoga labai patinka visiems šeimos nariams.
Šokolado muziejus Šiauliuose darbo dienomis dirba iki 19 val., o šeštadieniais – iki 17 val. Apžiūrėti muziejų kainuoja 7–9 litus, o edukaciniai užsiėmimai – 25–30 litų.