Artūras. Na, mes gal taip stipriai ir nežibame... Tačiau jaučiame, kad turime savo nišą – geriausius, gurmaniškus Europos šalių receptus pateikiame paprastai, aiškiai ir suprantamai. Mūsų tikslas – skleisti kitokią valgymo ir maisto kultūrą. Bet koks patiekalas, nebūtinai garsus ir įmantrus, gali sukurti šventę, jei gaminantis jį žmogus to siekia.
Edita. Iš tiesų, reikia labai nedaug: pakilios ryto nuotaikos, lengvos muzikos, neskubos (tai ypač svarbu), dailiau paserviruoto stalo ir meilės kiekvienai detalei... Kitaip sakant, reikia mėgautis ir gamybos procesu, ir pačiu valgymu, ir kompanija, ir visomis kitomis detalėmis...
- Dirbantis ir skubantis šių dienų žmogus, net ir labai panorėjęs, vargiai ar gali sau leisti valandų valandas skirti maisto ruošimui?
Artūras. Lėto maisto gaminimo filosofija labai gaji visoje Europoje. Nesakau, kad šalia „ritualinių“ savaitgalio pietų ar vakarienės su draugais, neegzistuoja greito maisto praktika. Kai toks spartus gyvenimo tempas, be užkandinių ir pusfabrikačių neišsiversi. Bet savaitgalis turėtų būti skirtas šeimai, ramybei, visai kitokiai – jaukiai ir atpalaiduojančiai atmosferai kurti. Štai tuomet labai svarbu gaminti gerą, kokybišką maistą.
Edita. Turime tradiciją savo receptus pateikti kiek kitaip nei įprasta. Kiekvienas mūsų naujos knygos receptas turi neilgą savo istoriją. Kai žinai, kaip jis atsirado, kur ir kaip yra valgomas, kai gali pajusti jo autentiškos aplinkos atmosferą, kur kas labiau jauti ir ypatingą jo skonio magiją.
- Knyga išties neįprasta – turi dvi dalis. Pirmoje dalyje – įdomūs pažintiniai straipsniai apie gurmanišką maistą, o antroje dalyje – daugybė receptų.
Artūras. Knygoje rasite 64 receptus, bet aš paruošiau jų kur kas daugiau – virš šimto. Visi netilpo. O geriausius išrinkau paprastu – natūraliuoju būdu: važiuodavau pas draugaus (ar juos kviesdavau) su pilnais krepšiais maisto, foto technika ir kurdavau šventę sau, jiems ir, žinoma, visų skrandžiams. Mes mėgaudavomės maistu, diskutuodavome, aptarinėdavome jį. Taip iš pirmų lūpų aš sužinodavau vieno ar kito recepto „vertę“. Atvirai pasakysiu, buvo be galo sunku su kuriuo nors iš jų skirtis – neįdėti į knygą. Deja, visi netilpo.
Edita. Europoje yra daugybė kulinarinių šedevrų, apie kuriuos esame viena ausimi girdėję, gal kur, kada ragavę, bet negaminę. Vyrauja mitas, kad įmantrus vieno ar kito recepto pavadinimas slepia sunkiai suprantamas kulinarines paslaptis.
Artūras. Iš tiesų, viskas kur kas paprasčiau. Be to, kad ir koks garsus receptas būtų, aš visada jį šiek tiek keičiu – gaminu savaip. Juk tai ir yra kūryba, skonių ir poskonių žongliravimas. Neįdomu tiesiog imti ir viską pagaminti „kaip turi būti“. Nėra jokių taisyklių ir griežtų kanonų. Pagridinis maisto vertinimo kriterijus yra labai paprastas – turi būti skanu.
Edita. Mūsų knyga išties stora. Joje gali rasti ne tik daugybę receptų, bet ir nemažai pažintinių straipsnių apie maistą. Tai pačių gurmaniškiausių patiekalų ir produktų istorijos, pateiktos pramoginiu būdu. Įnoringi skaitytojai ras daug faktų, pavyzdžiui, apie viskio gamybos technologiją, rūšis, regionus, vertinimą, degustavimo būdus. O tie, kuriems patinka mėgautis lengvu skaitymu, pasiners į daugybę pikantiškų istorinių detalių, keistų tradicijų ir nežinomų paslapčių pasaulį apie austres, trumus, šampaną, šokoladą, kalvadosą ir kt.
- Viename interviu minėjote, kad visą medžiagą surinkote autentišku būdu, t.y. patys keliavote po skirtingas Europos šalis ir bendravote su vieno ar kito maisto (produkto) kūrėjais...
Edita. Taip, aš labai norėjau viską „pačiupinėti“ savo rankomis. Man labai įdomu ir svarbu pamatyti, paragauti, užuosti, suprasti, kaip gimsta vienas ar kitas maisto „šedevras“. Išties didelė prabanga bendrauti su paprastais ir kukliais neapsakomai brangių produktų kūrėjais.
Artūras. Mes apskritai labiau vertiname įvairių šalių regionų mažuosius miestelius, kaimus, vienišus ūkius. Juose gali patirti tai, ko neatskleis nei vienas prabangus didmiesčio restoranas. Sėdi sau kokiame nors mažame šeimos restoranėlyje, vakarieniauji ir kaupi įspūdžių perlus negalėdamas sutramdyti smalsumo niežulio – viską reikia sužinoti, paragauti, pačiam užuosti. Ir kuo daugiau tokių patirčių sukaupi, tuo didesnis kelionių troškimas užvaldo.
- Ar knyga skirta tik maisto gurmanams?
Artūras. O kas yra maisto gurmanas? Parodykite man žmogų, kuris atsisakytų skanaus, kokybiško, iš širdies pagaminto maisto. O jei žinai šimtametę to maisto istoriją ir ypatingas jo valgymo tradicijas, nė nepajunti, kaip pasineri į gurmanišką – degustavimo, mėgavimosi ir vertinimo atmosferą. Štai jums ir gurmanas. Knyga skirta kiekvienam, kuris nori jei ne gaminti, tai bent jau „iš vidaus“ susipažinti su kitokiu – europietiško meniu, pasauliu.
Edita. Stengėmės, kad knyga būtų jauki ir miela. Tyčia pasirinkome lanksčius ir patogius viršelius, kvadrato formos formatą.
Artūras. Ši knyga daugiaveidė ta prasme, kad turiniu ji išties orientuotą į gurmanišką skaitytoją, bet pateikimu – tai suprantama, paprasta, „sava“ knyga, skirta „vartoti“, o ne dulkėti.
- Vienas mano pažįstamas, pamatęs jūsų knygą „Gurmaniški pietūs kitaip“, išsyk pareiškė – tai ideali dovana verslo partneriui.
Artūras. Viena vertus, tai tiesa. Verslo partneris yra toks pat paprastas žmogus, kuris pakeliui į darbą sukremta greito maisto porciją, o grįžęs į namus mėgaujasi „naminiais“ patiekalais.
Edita. Gurmaniška knygos filosofija slypi paprastume: straipsniai parašyti suprantamai ir „skaniai“, o receptai – labai aiškiai, net smulkmeniškai. Todėl mūsų knygoje nepasiklys nei vienas. Tiesiog visiems turi būti: skanu, įdomu, gera, spalvota.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
