Fabrikai – maitintojai
Dabar televizijos dažnai parodo Telšius, visų pirma gražiai sutvarkytą Masčio ežero pakrantę. Gerai atrodo ir kiti miesto rajonai. Sovietmečiu buvo pastatyta daug ne tik stambiaplokščių blokinių, bet ir privačių gyvenamųjų namų. Senieji Telšių gyventojai sako, kad jų mylimas miestas išaugo iš buvusio „Masčio“ – pašonėje esančio ežero vardą turėjusio, tada garsaus trikotažo fabriko, kuriame tais laikais dirbo apie 4 tūkst. darbininkų. Tuo metu Telšiuose gyveno apie 20 tūkst. žmonių, taigi statistiškai skaičiuojant, jame dirbo kas penktas telšiškis, o jei atmesime vaikus, tai gausis, kad čia darbavosi vos ne kiekvienos šeimos narys. Bet ir šiame garsiame fabrike, kaip ir kituose, atlyginimai tada nebuvo tokie, kad žmogus galėtų padoriai gyventi, statytis namus, pirkti automobilius.
Tada šiame fabrike buvo gaminama daugiau kaip 60 įvairių gaminių iš trikotažo: marškinių, baltinių, suknelių, vaikiškų ir moteriškų kostiumėlių, pirštinių, šalikų, kepuraičių ir kt. Pavyzdžiui, 1978 m. buvo pagaminta 4 mln. vienetų viršutinio, 4,3 mln. vienetų apatinio trikotažo įvairių gaminių, 12,5 mln. porų pirštinių. Tai buvo tikras lobis skurstančiai darbo liaudžiai. Ir ne itin saugomas lobis.
Viena fabriko darbininkė kartą sakė: „Jei po pamainos nieko nepavyksta išsinešti – tai ne gyvenimas!“. Gyvenimas buvo, kai palyginti nesunkiai pavykdavo tai padaryti. Tik reikėdavo tam gerai pasiruošti. Moterys tada į darbą ėjo ne taip, kaip dabar aptemptais, vos ne plyštančiais džinsais, o kuo laisvesnėmis, platesnėmis kelnėmis ir sijonais. Ir ne tik viršutiniais, bet ir apatiniais rūbais, kad po jais tilptų kuo daugiau fabriko gaminių – marškinių, baltinių, pirštinių, siūlų, audinių. Kimšdavo juos ne tik po kelnėmis, sijonais, suknelėmis, bet ir po kelnaitėmis ir liemenėlėmis. Ateidavo moterys į darbą nors ir apdribusiais rūbais, bet dar ganėtinai dailios, o išeidavo storulės, pilvotos, vos pro sargo būdelės duris pratelpančios.
Kai fabrikas ėmė siūti gražias, įvairiaspalves sukneles, moterys tuoj pat prisitaikė prie pakitusios situacijos ir pakeitė savo įvaizdį – eidamos į darbą jau rengėsi ne kelnėmis, sijonais, o plačiomis suknelėmis, po kuriomis darbe apsivilkdavo net kelias naujas fabrike pasiūtas sukneles...
Vyrai taip pat turėjo kur paslėpti nešamus gaminius, tuo labiau, kad tais laikais plačios kelnės buvo madingos.
Jeigu tūkstančiai darbininkų ir darbininkių nešė, tai dar daugiau tūkstančių telšiškių ir aplinkinių rajonų gyventojų tuos jų išneštus rūbus nešiojo. Ir ateičiai kaupė. Neseniai mačiau, kad vienas telšiškis net pasilaidojo su baltais nailoniniais marškiniais, kokie sovietmečiu buvo siuvami „Mastyje“...