Subombarduotos Palangos pionierių stovyklos detektyvas: liudininkai to nematė, tačiau sovietmečio propagandai pavyko nuslėpti kitą šių tragiškų įvykių pusę

Sovietmečiu šią istoriją žinojo visi – pirmąją antrojo pasaulinio karo dieną žvėriški fašistai subombardavo Palangos pionierių stovyklą, buvo pralietas nekaltų vaikų kraujas. Apie tai mokė mokyklose, buvo rašomos poemos, statomi paminklai. Iki šių dienų Palangoje prie vasaros skaityklos stovi skulptūra „Mergaitė“. Šiandien ši mitais apaugusi istorija byloja visai kitus dalykus: liudininkai teigia, kad bombos ant pionierių nekrito, o sovietų propaganda nutylėjo dar didesnę šios tragiškos istorijos baigtį – suluošintus mažųjų stovyklautojų ir jų šeimų likimus.

Pradėjus šia istorija domėtis plačiau, gana greitai pasidarė aišku, kad posakis „Kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių“ yra pats tinkamiausias jai apibūdinti. Daugiau nei 80 metų skaičiuojantys įvykiai jau išblėsę iš žmonių atminties, gyvų liudininkų praktiškai nelikę, karas suniokojo visus pėdsakus. O ir pačius įvykius daug kas vertina ir traktuoja nevienodai ir net bijo apie tai atvirai kalbėti. Tad informaciją teko rinkti po kruopelę. Ir apskritai, tai labiau būtų tema kokio istoriko disertacijai. Bet apie viską iš pradžių.

Į stovyklą vyko karo grėsmės akivaizdoje

Prieš karą retas kuris vaikas buvo matęs jūrą, tad galimybė ten pabuvoti daug kam atrodė itin viliojanti. Tiesa, vieni liudininkai pasakoja, kad važiavo noriai, kiti teigia, kad jų tėvai buvo primygtinai įkalbinėjami ir valdžia net skyrė išmokas vaikų suruošimui.