Andrius labai išsigando, kad jį, dar jauną ir kupiną jėgų vyriškį, štai taip, paprastai, viduryje gatvės, gali ištikti infarktas, insultas ar koks nors kitas mirtinas priepuolis. Nuo tokių minčių ėmė darytis dar baisiau. Išpiltas šalto prakaito, žiopčiodamas, Andrius sustingo ant šaligatvio, neišmanydamas, ko griebtis. Visa laimė, kad pirmasis priepuolis praėjo gana greitai ir po kelių minučių jis jau galėjo susikaupti ir blaiviai įvertinti padėtį.
Prasidėjo vizitai pas gydytojus, kūno medicinos specialistus, tyrimai, sudėtingų ir retų ligų ieškojimai. Galiausiai visi - ir poliklinikos, ir privatūs specialistai - vienu balsu kartodavo tą patį: Andriaus fizinė sveikata puiki, o pasireiškiantys simptomai greičiausiai yra tiesiog panikos priepuoliai, dėl kurių vertėtų apsilankyti pas... psichologą arba psichiatrą. Psichiatrą?! Andrius nenorėjo apie tai nieko girdėti. „Man viskas gerai su galva!”, tokia buvo pirmoji jo reakcija. (Ištrauka iš A. Kirvaitienės straipsnio „Žuvies medžioklė (arba apie grobį tykantį jūsų pasąmonės džiunglėse)“)
Tai – įprasta panikos sutrikimais sergančio žmogaus reakcija. Pajutę liguisto nerimo simptomus, žmonės dažniausiai puola atlikti visus įmanomus tyrimus, lankytis pas fizinės medicinos specialistus. Tik paaiškėjus, kad fizinė būklė gera, būna diagnozuojamas nerimo sutrikimas ir žmogus siunčiamas pas psichiatrą ar psichoterapeutą. Gyd. psichiatrė-psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė DELFI atskleidžia šio sutrikimo priežastis, simptomus ir gydymo būdus.
- Kas yra panikos priepuoliai ir kaip pasireiškia?
- Panikos priepuoliai priskiriami nerimo sutrikimų grupei. Šių būklių pagrindinis požymis – skirtingo intensyvumo priepuolių metu išgyvenamas nerimas, baimė ir nesaugumo jausmas. Dažnai išgyvenama vidinė įtampa, jausmas, kad tuojau nutiks kažkas blogo.
Nerimo priepuolis iš esmės yra subjektyviai jaučiamos dvasinio ir fizinio diskomforto būsenos. Labai dažnai pradžioje jie suvokiami kaip gąsdinantys ir keisti kūno pojūčiai, ir pirmoji reakcija būna: „O Dieve, turbūt susirgau kokia nors rimta liga!”
Panikos priepuolio tipiški požymiai yra:
- stiprus ir dažnas širdies plakimas ir širdies virpėjimas (palpitacija),
- skausmas (nors ir nestiprus) ir diskomfortas krūtinės ląstoje,
- padažnėjęs kvėpavimas ir/ar oro trūkumas,
- „kamuolio gerklėje“ arba smaugimo jausmas kakle,
- vis didėjantis silpnumas,
- šaltkrėtis arba atvirkščiai – karščio pylimas,
- galvos svaigimas,
- prakaitavimas, drebulys,
- odos pašiurpimas, dilgčiojimas,
- nutirpusios galūnės (kojos ima drebėti, darosi kaip vatinės, ir žmogus ima galvoti, jog tuojau nukris, nebepaeis, nualps),
- pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai ir viduriavimas.
Panikos arba nerimo priepuolį visuomet lydi ir psichologiniai simptomai:
- stiprus ir vis augantis nerimo, įtampos jausmas, kuris pasiekia maksimumą priepuolio metu, o vėliau, priepuoliui rimstant, palaipsniui silpnėja.
- baimės jausmas. Dažniausiai pasitaiko mirties, išprotėjimo arba savitvardos praradimo baimės. Dar bijoma prarasti sąmonę ir nualpti. Bijomasi, kad „sustos širdis ar kvėpavimas“, bijoma mirties arba baisios ligos kuri, rodosi, iš tiesų „duoda apie save žinoti“. Iš tokių baisių ligų dažniausiai bijomasi „širdies smūgio“, „infarkto“, „uždusimo“, „išeiti iš proto“ arba bijoma, jog praradus sąmonę ir nukritus, bus gėda prieš kitus, šalia esančius ir dažniausiai nepažįstamus žmones, kad pamatys krentant, kad niekas nepasirūpins ir pan.
- mąstymo pakitimai: tampa sunku adekvačiai vertinti situaciją, sukaupti dėmesį, nes jis fiksuotas tik ties kūno pojūčiais.
- savęs jausmo praradimas (depersonalizacija)
- apsunkintas aplinkos suvokimas (derealizacija), aplinka atrodo nereali, lyg žmogus ne gyventų, o matytų prieš akis slenkantį kino filmą.
Kartais žmonėms, patiriantiems panikos atakas, atsiranda agorafobija - baimė atsidurti tokioje vietoje, iš kur negalima pabėgti, nes bijomasi numirti ar prarasti sąmonę. Agorafobija pasireiškia baime išeiti iš namų, stovėti eilėje parduotuvėje, būti uždarose patalpose (kino teatre, požeminėje parkavimo aikštelėje, lifte), skristi lėktuvu, važiuoti automobiliu ar traukiniu.
- Kas tuo metu vyksta žmogaus organizme?
- Organizmas reaguoja labai panašiai kaip reaguotų esant tikrai rimtam stresui, visi aukščiau išvardinti požymiai gali atsirasti ir žmonėms, patekusiems į kritines, tikrai pavojingas situacijas: patekus į eismo įvykį, sužinojus apie nelaimę, stipriai išsigandus. Paradoksas: nerimo priepuolio metu organizmas reaguoja kaip į pavojų, tačiau išoriškai situacija yra visiškai įprasta, jokio pavojaus nėra, visi pakitimai vyksta tik žmogaus psichikoje.
Vis dėlto išsiskiriantys streso hormonai, kurie iš dalies ir lemia simptomus, atsiranda ne šiaip sau. Psichoanalitiniu požiūriu panikos atakos ir apskritai nerimo sutrikimai yra suvokiami kaip „džinas butelyje”: pati panikos ataka, kokia nemaloni bebūtų, yra tik „įpakavimas”, po ja slepiasi kažkoks neįsisąmonintas impulsas, noras, troškimas ar patirtis. Kitaip sakant, visas kūno simptomų kompleksas skirtas tam, kad nukreiptų dėmesį nuo giliau glūdinčių jausmų ir suvokimo. Dažnai tai yra skaudi ir nemaloni tiesa apie save, savo gyvenimą ar artimus žmones. Panikos ataka tampa gynyba, kuri saugo mūsų suvokimą apie tai, kokie esame, kokie yra mums svarbūs žmonės. Šios gynybos dėka, kad ir kokia ji subjektyviai nemaloni būtų, išlaikoma stabili psichinė pusiausvyra ir žmogaus vaizdas apie save ir jį supantį pasaulį. Vis tik nerimo priepuolių atsiradimas turėtų įžiebti raudoną lemputę — tai yra signalas, kad kažką labai svarbaus savo gyvenime pražiopsome ir kad atėjo laikas kreiptis pagalbos, skirti laiko savo vidinio pasaulio analizei.
- Ar tai dažna problema Lietuvoje?
- Savo privačioje psichoterapijos praktikoje pastebėjau, kad dėl šių sutrikimų kreipiasi apie du trečdaliai visų pacientų. Iš tiesų gyvename neramiais, gana nestabiliais ir nesaugiais laikais, bent jau taip jaučiasi besikreipiantys pagalbos žmonės. Dažniau kreipiasi moterys negu vyrai. Nemanau, kad lietuviai kaip nors reikšmingai skiriasi nuo kitų šiaurės šalių, gal ten tiesiog geresnė statistika ir daugiau atvejų fiksuojama.
-Kokio amžiaus, lyties, profesijų atstovai dažniausiai patiria nerimo priepuolius?
- Nerimo sutrikimus patiria įvairių socialinių sluoksnių žmonės. Išskirčiau tik priklausomus nuo alkoholio ir narkotikų asmenis, kurie nerimo sutrikimus visuomet patiria esant abstinencijos būklėms ir todėl skiriami į atskirą kategoriją.
Pagalbos dėl šio sutrikimo dažniau kreipiasi turintys vidutines pajamas ir aukštąjį išsilavinimą. Besikreipiančiųjų amžius vidutiniškai svyruoja 25-45 m. ribose, daugiau „stresuoja“ atsakingas pareigas užimantys ir vadovaujantį darbą dirbantys asmenys. Tai – žmonės, kurie iš prigimties yra jausmingi, jautrūs ir kūrybingi, tik jų kūrybinės galios sergant nerimo sutrikimu eikvojamos simptomų formavimui. Sunkiau nerimas veikia vienišus ar išgyvenančius santykių krizes, jiems prireikia ir daugiau pagalbos.
Yra žinoma, jog panikos priepuolius dažniau patiria žmonės, kuriems teko susidurti su sunkiais trauminiais išgyvenimais, šiuo atveju nerimas yra potrauminio streso sutrikimo dalis. Taip pat daug dažniau negu vidutiniškai nerimo sutrikimai ištinka žmones, kurių tėvai nesugebėjo sutarti, kur ankstyvoji aplinka buvo ne tik nesaugi, bet dažnai ir atšiauri ar agresyvi. Savo praktikoje tenka susidurti, jog dažnai nerimo sutrikimais serga smurtaujančių arba geriančių vyrų žmonos ir dukros.
Atskirai kategorijai priklauso jaunos mamos, kurios dažniausiai po pirmojo vaiko gimimo siekia būti „tobulos” ir ima taip stipriai rūpintis naujagimiu, kad visiškai užmiršta savo pačių poreikius, tada nerimo sutrikimas atsiranda kaip pogimdyminės depresijos dalis. Apskritai į nerimo sutrikimus linkę tie, kurie kelia sau pernelyg aukštus reikalavimus, nuolat stengiasi pasiekti vis daugiau, būti „geri”, įtikti ir atitikti aplinkinių primetamus standartus ir reikalavimus. Jie dažnai po ta „gerojo” kauke būna sukaupę nepaprastai daug pykčio ir apmaudo.
- Kaip elgtis, jei ištiko panikos ataka?
Nerimo priepuolis yra tarsi skambutis į duris: kažkas tikrai svarbaus vyksta jūsų gyvenime, laikas sustoti ir apmąstyti, kas gi tai galėtų būti. Neįmanoma išvengti savo emocinės reakcijos, tačiau galima išmokti su ja išbūti. Šios psichikos savybės stiprėja treniruojamos, panašiai kaip raumenys.
Prisiminkite, kad nors panika yra tikrai labai nemalonus ir bjaurus patyrimas, dėl paties nerimo priepuolio jūs niekuomet neprarasite sąmonės, neišprotėsite ir nenumirsite. Jūsų negali ištikti nei insultas, nei infarktas, nei mirtinas dusulys ar širdies smūgis. Pats nerimas yra visiškai nepavojingas, kad ir koks gąsdinantis jis jums beatrodytų.
Kylančios mintys apie onkologines ir kitas sunkiai pagydomas ar retas ligas yra tik nerimo sutrikimo dalis ir jas patiria daugelis žmonių.
Nerimo jausmas auga lyg sniego gniūžtė, riedanti nuo kalno. Kol ji dar neįsibėgėjo, sustabdyti ją yra nesunku, tačiau kai ji įgavo pagreitį, padėti gali tik vaistai. Pirmiausia aiškiai sau įvardykite, ko konkrečiai bijote ir ką galėtumėte padaryti, kad būtų ramiau. Paskambinkite artimam žmogui, pasikalbėkite, užsiimkite įprasta kasdiene, geriausia, mechaniška veikla ir susitelkite į veiksmą, kurį atliekate tuo metu. Tvarkykite namus, kraustykite garažą, pjaukite žolę, išeikite pasivaikščioti.
Sutelkite mintis į savo kvėpavimą. Sąmoningai kvėpuokite santykiu 4:6. Skaičiuodami iki keturių įkvėpkite, iš naujo skaičiuodami iki šešių iškvėpkite.
Jei vis tiek jaučiatės blogai, išgerkite raminančių vaistų. Juos gali išrašyti šeimos gydytojas arba psichiatras. Šie vaistai puikiai veikia ir „iš kišenės“ – vien žinojimas kad juos turi, padeda išvengti beprasidedančios panikos atakos.
Jei patiriate fizinius simptomus, būtinai pasikonsultuokite su bendrosios praktikos gydytojais ir atlikite visus paskirtus tyrimus.
Jums reikalingas žmogus, su kuriuo galėtumėte aptarti tai, kas vyksta jūsų gyvenime. Tai gali būti jūsų artimas draugas, šeimos narys arba psichoterapeutas.
Nebijokite papasakoti artimiesiems apie tai, kas jums nutiko ir ieškoti pagalbos. Šiais laikais tai netgi madinga ir visi gerokai lengviau kalba apie depresiją ir nerimą negu apie savo finansinę situaciją.
Kada nerimas yra normalus ir sveikas, o kada jau tampa rimta problema, reikalaujančia gydymo?
- Visiems mums gyvenime tenka susidurti su nerimu ir panika. Tai yra sveikos ir adekvačios psichinės reakcijos sunkiose stresinėse situacijose, jos padeda mobilizuoti organizmo resursus. Liga, nerimo ar panikos sutrikimai atsiranda tuomet, kai ši reakcija kyla nesant jokio išorinio stresoriaus, tai - reakcija į vidines žmogaus būsenas, gyliai slypinčią emocinę patirtį. Rimta problema šis sutrikimas tampa tuomet, kai sutrikdo kasdienį žmogaus funkcionavimą, kai jos ima dažnai kartotis. Dėl priepuolio laukimo baimės žmogus negali vienas išeiti iš namų, dirbti, miegoti ar valgyti.
- Koks būna nerimo gydymas?
- Nerimo mechanizmas veikia taip, kad į žmogaus sąmonę nepatenka gąsdinančios mintys ir jausmai, todėl žmogus jaučia priepuolį visame savo kūne, tačiau nesuvokia to priežasties. Tam reikalingas ilgas psichoterapinis darbas, kad būtų pasiektos už simptomų glūdinčios jaudinančios emocinės patirtys. Dažniausiai pati nerimą kelianti situacija turi įvairių nuorodų ir užuominų apie paniką keliantį patyrimą, bet gali jų ir neturėti. Kiekvienas atvejis labai individualus. Paniką sukeliančios mintys ir jausmai susiję su mūsų stipriausiais troškimais - meile, neapykanta, mirties troškimu, mirties baime ir kt.
Nerimo sutrikimams gydyti yra du metodai: vaistai ir psichoterapija. Dažnai jie taikomi abu. Vaistai (antidepresantai ir raminantys) veikia galvos smegenų neuromediatorių koncentracijas ir padeda sumažinti bei visai panaikinti daugelį nerimo sutrikimo simptomų. Deja, baigus vaistų kursą lieka rizika, jog nerimo sutrikimas kartosis, ypač iš naujo patekus į nemalonias gyvenimiškas ar stresines situacijas. Tačiau gydymas vaistais turi savų privalumų: yra greitas, efektyvus ir palyginti nebrangus. Gydymas psichoterapija reikalauja daug laiko ir jėgų, o taip pat ir finansinių investicijų, tačiau būtent šis gydymo metodas padeda žmogui iš esmės pasikeisti ir todėl dauguma lankančių ilgalaikę psichoterapiją ilgainiui visiškai pasveiksta. Medicininiai tyrimai rodo, jog psichoterapija yra labai efektyvi ir kuo ilgiau žmogus lankosi, tuo didesnė pilno ir ilgalaikio pasveikimo tikimybė. Todėl daugelyje Europos šalių gydymą psichoterapiją kompensuoja ligonių kasos.
Savo praktikoje naudojuosi psichoanalizės teorija ir taikau laisvų asociacijų metodą. Žmogaus prašoma kalbėti laisvai apie viską, kas tik ateina į galvą, nestabdant savęs ir nevaržant nepriklausomai nuo to, kaip keista, kvaila ar paviršiutiniška tai beatrodytų. Nerimą sukeliantys išgyvenimai pasiekia sąmonę būtent per laisvas asociacijas, per jas galima priartėti prie jų pasąmoningo turinio ir sudėti į žodžius. Kuomet išstumtas pasąmonės turinys įsisąmoninamas ir dar kartą išgyvenamas, nerimas ir panika tampa nebereikalingi ir išnyksta.
- Ar nerimo priepuoliai visiškai išgydomi?
Viskas priklauso nuo žmogaus ir pasirinkto gydymo metodo, dar nuo to, kaip ilgai nerimo priepuoliai trunka ir kokio jie stiprumo. Vis tik daugelis besikreipiančių žmonių (80-90%) visiškai pasveiksta, likusiems gydymas padeda bent iš dalies.
Kad būtų galima įsivaizduoti, ką patiria nerimo sutrikimų turintis žmogus, kokios to priežastys ir veiksmingas gydymas, gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė DELFI pateikė trijų žmonių istorijas.
Atvejis Nr. 1
Jaunos moters vyras dažnai važinėdavo į ilgalaikes komandiruotes į užsienį. Šeimoje santykiai vis labiau šalo. Žmona tuo metu augino mažą vaiką, namuose nuolat būdavo viena. Jausdamasi palikta ir nelaiminga, ji nusprendė siekti asmeninės karjeros – neilgai pasimokiusi, įgijo kosmetologės kvalifikaciją ir pradėjo dirbti grožio salone, domėtis mada, keisti savo įvaizdį. Neilgai trukus atgijo pasitikėjimas savimi, o aplink patrauklią moterį ėmė suktis gerbėjai.
Kadangi vyro komandiruotės užtrukdavo iki pusės metų ir ilgiau, galiausiai jai ėmė atrodyti, kad ji verta geresnio mylimojo. Ji apsigyveno su vienu savo meilužiu, ėmė su juo planuoti bendrą ateitį, nors jis ir neskubėjo jai pasiūlyti ko nors konkretaus. Vieną dieną, sulaukusi vyro iš komandiruotės, pasakė, kad jį palieka ir išvažiavo su meilužiu į vakarėlį, kuriame linksminosi iki ryto. Paryčiais, jau prasiblaivius, galvoje ėmė kilti mintys, kad tuojau atsibus jos sūnus, ji turėtų padėti jam susiruošti į mokyklą, svarstymai: kas dabar sūnui verda pusryčius ir panašiai. Juk ji yra čia, svetimame bute, šalia abejingai miegančio meilužio. Moterį užvaldė abejonės dėl savo sprendimo, mintys ėmė blaškytis nuo seno, įprasto gyvenimo, įprasto vyro, su seniai žinomais tais pačiais trūkumais, kurie jau nebeatrodė tokie nebepakeliami, prie naujo vyro, naujų galimybių, laisvo ir nepriklausomo gyvenimo. Ir taip staiga išsivystė ūmi panikos ataka (stipriausiai pasireiškė skausmas po kairiuoju šonkaulių lanku, oro trūkumas, dusulys, ir baimė, kad neištvėrusi gali nusižudyti). Moteris labai išsigando, pateko į intensyvios terapijos skyrių, ten jai apie dvi savaites buvo atliekami visi įmanomi tyrimai (buvo įtariama kvėpavimo sistemos liga, nes šeimoje buvo sergančiųjų bronchų astma), kol galiausiai ji buvo nukreipta psichoterapiniam gydymui.
Gydytojos komentaras: šioje situacijoje matosi, jog panikos ataka yra labai kūrybingas sprendimas: moteris bandė pasirinkti tarp dviejų vyriškių, ir dviejų gyvenimų (su šeima ir išsituokus), tačiau kadangi pasirinkti kurį nors vieną jų atrodė nepakeliamai sunku, atsiradusi panikos ataka labai lengvai išsprendė situaciją – jai iš tiesų nebereikėjo nieko rinktis. Abu vyriškiai puolė ja rūpintis: meilužis skubėjo kviesti GMP ir vežti į ligoninę, o vėliau, viską pamiršęs ir atleidęs, į ligoninę atlėkė ir vyras, susirūpinęs jos sveikata. Abu nešė gėles ir dovanas, abiems buvo prigrasinta lankytis tik savo laiku, kad nesusitiktų. Iš kitos pusės, matosi, jog pasirinktas „kompromisinis sprendimas“ yra labai vaikiškas, nebrandus, nes tokia situacija iš tiesų nieko nesprendžia, ji yra ne tik labai nestabili – kaip ir blaškymasis tarp dviejų vyrų, bet ir kelianti daug kančios tiek pačiai moteriai, tiek ir jos šeimai.
Tokio kompromiso kaina irgi labai didelė: tenka susitaikyti su psichikos sutrikimo diagnoze, nuolatiniu lankymusi pas psichoterapeutą, vaistų vartojimu. Visa tai rodo, jog už tokį kompromisinį sprendimą atsakinga psichikos dalis yra stipriai sutrikusi ir vaikiška, todėl laukė ilgas darbas norint ją pakeisti ir iš tiesų suaugti bei perimti gyvenimo kontrolę į savo rankas.
Šiuo atveju buvo išbandyti keli pagalbos metodai: apie 4 metus nereguliariai bandyta individuali palaikomoji psichoterapija (1 sesija per 1-2 sav.), grupinė psichoterapija, meno terapija, tačiau rezultatai būdavo trumpalaikiai. Geriausių rezultatų davė pastovus tinkamai parinktų vaistų vartojimas kartu su ilgalaike psichoanalitine psichoterapija (2 sesijos per savaitę), visas gydymas su pertraukomis truko apie 3,5 metų, jam pasibaigus panikos priepuoliai nebepasikartojo.
Atvejis Nr. 2
Jauna šeima augino du mažus vaikus, įsirenginėjo nuosavą butą. Moteris turėjo gerai apmokamą darbą, todėl po antro vaikelio gimimo greitai grįžo dirbti, o vyras dirbo namuose, prižiūrėjo ir sūnelį. Tuo pat metu situacija susiklostė taip, kad vyro įmonė bankrutavo. Ir anksčiau nevengdavęs išgerti, vyras ėmė vis dažniau dingti iš namų, grįždavo paryčiais, dažniausiai girtas. Moteris bandė „laikyti visus keturis kampus“ – darbe siekė karjeros, nes tapo pagrindine šeimos maitintoja, todėl dirbdavo tiek, kiek galėjo, taip pat savaitgaliais, ir pati nuolat pasiūlydavo naujų projektų, idėjų verslui, susigalvodavo naujų darbų. Grįžus į namus dar tekdavo atlikti visus buities darbus. Vyrui atrodė, kad jis ir taip daro labai daug, nes prižiūri mažąjį sūnelį, todėl žmonai grįžus jis išvažiuodavo „pailsėti“ arba užsidarydavo savo dirbtuvėse. Iš žmonos nuolat reikalaudavo precizinės tvarkos ir švaros. O dar vyresniosios dukters namų darbai, mažojo sūnelio alergija ir t. t.
Vieną kartą, vyrui netikėtai grįžus anksčiau ji užuodė nuo jo sklindančius gaivius aštrokus kvepalus. Paklausus, kuo jis kvepia, vyras, kažkaip sutrikęs, pasakė kvepalų pavadinimą ir daugiau į kalbas nesileido. Sekantį kartą, kaip tik po Naujųjų metų šventės, kurią vyras praleido su draugais, jai netikėtai kilo mintis atsiliepti į vyro mobilaus telefono skambutį, kai jis prausėsi vonioje. Skambino kažkokia jauna mergina ir ieškojo jos sutuoktinio. Patikrinusi telefoną, rado keletą švelnių žinučių, pasirašytų tuo pačiu moterišku vardu. Sekančią dieną, apsipirkinėjant dideliame prekybos centre, kraunant į vežimėlį nesibaigiančias produktų pakuotes, moterį ištiko pirmoji panikos ataka. Stipriausiai pasireiškė širdies skausmai ir plakimas, spaudimas krūtinėje, silpnumas ir baimė apalpti bei prarasti sąmonę esant tarp nepažįstamų žmonių. Ji tuojau pat, metusi visus darbus, nuvyko į polikliniką. Buvo atlikti visi įmanomi tyrimai, teko pasikonsultuoti ir su kardiologu, kol galiausiai moteris buvo nusiųsta pas psichiatrą, o šis paskyrė vaistų ir nusiuntė psichoterapiniam gydymui.
Gydytojos komentaras. Šiuo atveju psichoterapinio gydymo pradžioje moteris ilgai ir aršiai neigė, kad jos vyras gali būti neištikimas, tvirtino be galo jį mylinti, esanti jam vienintelė, nors, akivaizdu, kad panikos priepuolį išprovokavo ir persidirbimas, ir pačiai nuo savęs bandymas nuslėpti akivaizdžiai skaudžią tiesą – atsiradusias abejones dėl vyro ištikimybės ir klausimus, kiek nuo šiol ji gali jaustis saugi savo pačios šeimoje. Tai yra klasikinis pavyzdys, kai žmogus tuo pat metu ir žino tiesą, ir nežino.
Šiuo atveju prireikė dviejų metų individualios analitinės psichoterapijos (2 sesijos per savaitę), kad panikos priepuoliai liautųsi ir kad būtų galima apsieiti be vaistų. Iš praeities iškilo ypač skaudūs, seniai pamiršti išgyvenimai apie tai, kaip jos tėvas (nevengęs smurto ir alkoholio), kuomet mama netikėtai sunkiai susirgo, atidavė ją į savaitinį vaikų darželį, kur jai teko praleisti tarp visai nepažįstamų žmonių apie dvi savaites, o artimųjų lankymai buvo tik labai epizodiniai. Iškilo prisiminimai apie tai, kaip ji jautėsi saviškių išduota ir palikta, blogesnė nei vyresnė sesuo, kuri jau lankė mokyklą ir todėl buvo palikta gyventi kartu su tėvu.
Būtent baimė dar kartą būti paliktai ir išduotai žmogaus, kurį laikė artimiausiu ir labiausiai patikimu, ir pyktis dėl apgavystės, jausmas jog konkurencija su kitomis moterimis yra nepakeliama, lėmė nerimo sutrikimo atsiradimą. Vėliau prisidėjo valgymo sutrikimai ir depresija, nes iškilo skyrybų pavojus, todėl buvo taikytas kompleksinis gydymas, moteris lankėsi valgymo sutrikimų centro dienos stacionare. Visiškam pasveikimui prireikė apie 3 m. intensyvaus darbo ir bendrų kelių specialistų pastangų.
Atvejis Nr. 3
Vidutinio amžiaus vyriškis atvyko į konsultaciją įkalbėtas žmonos. Pats jis jau apie 10 metų kentėjo nuo netipiškų simptomų: nerimo priepuoliai pasireikšdavo drauge su galvos skausmu, dažniausiai užeinančiu ryte, keisto jausmo galvos odoje – juto, lyg galvos oda ima šalti, darosi nejautri. Vargino rankų ir kojų raumenų trūkčiojimai, drebulys, prakaitavimas. Taip pat skundėsi, jog darbe sunkiai gali susikaupti, nuolat jaučia įtampą, yra prislėgtos nuotaikos, nieko nebesinori, ryte pabudęs jau jaučiasi pavargęs.
Gyvenimo istorijoje svarbios yra kelios detalės: vyras kilęs iš nedidelio miestelio, jo šeimoje tėvas, kolūkio pirmininkas, buvo linkęs girtauti, sūnų auklėjo griežtai ir nuolat jam teigdavo, kad gyvenime šis privalo „nesusimauti“, ko nors pasiekti, uždirbti daug pinigų ar kitu būdu „prasimušti į žmones“. Pats vyriškis neatsimena jokių savo talentų ar gabumų, konkretaus noro ką nors veikti gyvenime taip pat neturėjo, todėl tėvo spaudžiamas baigė statybų inžinerijos aukštuosius mokslus. Mokslai jam sekėsi labai sunkiai, aukštojoje mokykloje tėvas samdė jam korepetitorius, kad sūnus tinkamai atliktų darbus. Vėliau, po baigimo, tėvo rūpesčiu jis buvo įdarbintas didelėje statybos bendrovėje, tačiau ir tuomet buvo žmogus, kuris už jį atlikdavo visą profesinį darbą, nes jis pats, kaip sako: „nemokėjau net brėžinių tinkamai skaityti“.
Galiausiai, kai įmonėje įvyko nelaimė, dėl kurios iš dalies buvo kaltas ir pacientas, jis darbą metė. Apsigyveno kitame mieste, dėstė proftechninėje mokykloje, vedė vyresnę už save moterį, kuri jau augino sūnų iš pirmosios santuokos. Tuo metu sugalvojo nelegalaus verslo schemą: kontrabandiniu būdu vežė degalus ir juos pardavinėjo, taip per vieną naktį galėdavo užsidirbti tais laikais „nerealią“ pinigų sumą: 10-20.000 litų (2843.18- 5686.36 eurų). Sukaupęs pakankamai pinigų su partneriu įkūrė savo įmonę, nusipirko žemės, pasistatė dvi benzino kolonėles. Toliau taikė apgaulingas schemas ir dirbo aplenkdamas mokesčius. Tačiau buvo įskųstas mokesčių inspekcijai, prasidėjo patikrinimai, baudos, aktai ir jam teko išeiti iš direktoriaus pareigų ir savo įmonėje įsidarbinti paprastu vairuotoju. Simptomų pradžia maždaug sutampa su skundų pasirodymu.
Komentaras. Šiuo atveju panikos atakos labiau susijusios su kaltės ir gėdos jausmais dėl nelegalaus verslo, kuris žmogų pastatė į labai žeminančią ir nesaugią padėtį. Gydant paaiškėjo dalykai, kuriuos žmogus priverstas laikyti paslaptyje, nedrįsta papasakoti net artimiausiems žmonėms, o kai kurių neleidžia prisipažinti net sau pačiam. Nesunku atpažinti „ne savo gyvenimo“ sindromą — gyvenimo, skirto atitikti tėvų keliamus standartus ir reikalavimus, jei ne vienokiu, tai kitokiu būdu, net prasilenkiant su įstatymais. Paaiškėjo, jog pas gydytojus jis lankėsi dažniausiai tik po vieną kartą, paskirtus vaistus paprastai gerdavo nereguliariai, atlikti tyrimai neparodydavo jokio fizinio sutrikimo, be to, pats gana skeptiškai žiūrėjo ir į individualias psichoterapines konsultacijas. Geriausią efektą davė vienerius metus taikytas pastovus gydymas antidepresantais drauge su grupine psichoterapija.