Tautodailininkė A.Lampickienė: kiaušinių marginimas prilygsta meditacijai

Kiaušinių marginimas – smagus užsiėmi­mas. O tautodailininkei iš Alytaus, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus vadovei, trečios kartos margučių tradicijų puoselėtojai Audronei Lampickienei šis darbas – dar ir profesija, teikianti džiaugsmo ir prasmės.

Užburiantis ritualas

„Margutis – mūsų tautinės kultūros paveldas. Lietuviui jis – lyg maža visata. Ant jo išpiešta saulė simbolizuoja šviesą, gyvybę, pasaulio virsmą, raštas iš keturių dalių – pasaulio šalis, gamtos stichijas. Tradiciški lietuviški raštai uždari, be pradžios ir pabaigos, jie įprasmina begalybę, amžinybę, nuolatinį virsmą. Margutį būtina suvalgyti, išmesti nevalia – tai prilygsta gyvybės išniekinimui. Jei jau netinkamas valgyti, geriau užkaskite po medžiu – gyvybės ratas negali nutrūkti“, – apie papročius ir margučio prasmę tautodailininkė gali pasakoti nesustodama.

Kiaušinio virsmas į smulkiais raštais išrašytą margutį A. Lampickienę žavėjo nuo vaikystės, prilygo stebuklingam ritualui: užburiantis ramybės jausmas, subtilus, žvakės liepsnoje kaitinamo vaško kvapas, neįmantrus įrankis ir paprasti rašto ženklai – taškas ir brūkšnelis, o kiek skirtingų ornamentų iš jų galima sukurti!

Mergaitei patiko stebėti Velykoms kiaušinėlius dailinančią mamą, taip pat tautodailininkę Danguolę Dikšienę, iš kurios perėmė šio meno paslaptis.

Tada jų krašte dažniausiai kiaušinius skutinėjo, dažė svogūnų lukštuose su žolelėmis. A. Lampickienė išbandė įvairius margučių gražinimo būdus, tačiau prilipo tik vaškas. Jau penkiolika metų ji puoselėja unikalią marginimo vašku tradiciją – taip kiaušinius gražina vos kelios tautos.

Pasklidę po pasaulį

„Mamos margučiai man patys gražiausi, jų raštai tobuli – smulkučiai, preciziški, bet ji pasakė: „Manęs niekas nemokė ir aš tavęs nemokysiu: imk ir margink!“ – juokiasi Audronė.

Tautodailininkė neslepia, kad teko gerokai pavargti, kol perprato techniką, raštų komponavimo vingrybes, o kai pagaliau pavyko, užplūdo palaimos ir begalinio pasitenkinimo banga.

Dabar tautinio paveldo sertifikatu ženklinamų margučių autorė turi savo stilistiką, savitą rašto motyvą – sparnelius iš skirtingo ilgio brūkšnelių. A. Lampickienės margučiai pasklidę po visą pasaulį, jų įsigiję keli Lietuvos ir Tokijo tarptautinio krikščioniškojo universiteto muziejai. Kasmet Audronė atvyksta į Vilniaus Kaziuko mugę, kur miniatiūrinių meno šedevrų laukia prisiekę jos kūrybos vertintojai. Alytiškę džiugina šie susitikimai. O margučiai dovanoja žmonėms daug nuoširdžių jausmų.

„Visada būna, kad pakeliui į mugę bent keli kiaušinėliai įskyla – tokių jau neparduosi. Šiais metais juos atidaviau mielai senutei, kuri ilgai apžiūrinėjo mano darbelius, gėrėjosi išmone. Kaip ji džiaugėsi, kokia buvo laiminga! Kitą dieną į mugę atskubėjo su savo keptu pyragu“, – pasakoja Audronė, kuriai tokios akimirkos brangesnės už pinigus.

Raštus kuria pasąmonė

Numargintų kiaušinėlių tautodailininkė niekada neskaičiavo – jų tūkstančiai. Vien 2011 metais surengtai autorinei parodai A. Lampickienė numargino apie 600 kiaušinių – nė vieno tokio pat, atsikartojančio spalvų ar raštų deriniais. Panašių, žinoma, yra: kai rezultatas netenkina, pradeda ieškoti, bandyti ir kartais išeina keli į pirmą kiaušinėlį panašūs margučiai.

A. Lampickienė raštus kuria spontaniškai, jų parinkimas, komponavimas – pasąmonės darinys, jokių eskizų ar kopijų iš muziejų archyvų, niekada nežino, kas išeis, atsiduoda akimirkos impulsui.

Vieną margutį puošiančiuose 200–400 vaško potėpiuose užkoduotos tik geros emocijos, jokio pykčio, pavydo, sudirgimo. Todėl paėmus į rankas jo nesinori paleisti.

Jei atsiranda klaidų, jas margintoja įsigudrino taip paslėpti, kad netyčia užkritęs vaško taškelis ar ilgesnis, negu turėjo būti, brūkšnys – kaip čia buvęs.

Estafetę perduoda dukrai

Dabar A. Lampickienės namuose, kuriuose gyvena trys kartos, dažnai vyksta varžybos: ji ir jos mama Danguolė skuba viena kitą nustebinti išrašytais margučiais.

Abi tautodailininkės sutarė, kad ant kiaušinių lukštų gražiau marginti sekasi Audronei, o jos 84-erių mama, nors ir prastai matydama, virtuoziškai kuria smulkius spalvotus raštus ant medinių kiaušinėlių – jų ištekina vyras Pranas, kartais – žentas, gerai žinomas tautodailininkas drožėjas Saulius Lampickas.

Kiaušinių marginimo vašku tradicijas tarsi šeimos estafetę pagal moteriškąją liniją perėmė 22-ejų Audronės dukra Banga.

„Auga ketvirta mūsų šeimos margintojų vašku karta. Banga studijuoja grafinį dizainą, nestokoja fantazijos, gražiai piešia, yra didesnė krapštukė negu aš, o kad pavyktų darbas, jai daug įdirbio nereikia – viskas sekasi be didelių pastangų, – džiaugiasi dukters gebėjimais mama ir rodo ką tik išleistą spalvingą albumą „Margučiai kitaip“. – Tai mūsų abiejų „kūdikis“. Bangos fotografijose – gražiausi mano margučiai labai netradicinėse vietose.“

Pasak A. Lampickienės, margutis – ne vištos ir ne aukso kiaušinis, o mistinio paukščio. Toks daiktas gali atsirasti bet kur: baloje, rudeniniuose lapuose, samanomis apžėlusio sutrešusio medžio kamiene, vandenyje tarp žolynų.

Didžiausias darbymetis

Parodoms tautodailininkė kiaušinių lukštus dažo natūralių spalvų tekstiliniais dažais, jais galima išgauti ryškesnių spalvų, žaisti kontrastais, o Velykų stalui – tik natūraliais gamtiniais dažais. Margučius dažo visa šeima: Audronės tėveliai, vyras Saulius, dukra Banga ir sūnus Vilius. Vyrai ruošia dažus, kiaušinius dažniausiai margina svogūnų lukštais, rečiau – vašku, o moterys – tik vašku.

„Net neįsivaizduojate, kaip smagu marginti visiems drauge“, – tikina Audronė ir juokiasi, kad Velykos – jos profesinė šventė: dar prieš Kaziuko mugę prasideda įvairūs mokymai ir pamokėlės ne tik Alytuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Tautodailininkė kviečiama į muziejus, mokyklas, įstaigas, bendruomenes, o 2011 metais marginimo vašku paslapčių ji mokė 80 šešių tautybių žmonių Tokijo tarptautiniame krikščioniškajame universitete, kuriame šios šalies istoriją ir kultūrą studijavo jos sūnus Vilius.

„Lig šiol prisimenu dideles jų akis ir nuoširdžias šypsenas – marginimo vašku menas jiems prilygo stebuklui. O Lietuvoje pasitaiko, kad jaunimas būna abejingas, nevertina unikalios tradicijos“, – apgailestauja margučių meistrė ir sako, kad šis užsiėmimas gali būti ne tik atsipalaidavimo būdas, prilygstantis meditacijai, bet ir galimybė pažinti save, atsiverti pasauliui, išmokti džiaugtis.
Kaip pavyzdį ji prisimena susitikimą su Vilniaus socializacijos centre gyvenančiomis paauglėmis: iki tol užsisklendusios, šaltos, viskam abejingos, jos pamažu sušilo, pradėjo šypsotis, o kaip džiaugėsi savo rankomis išrašytais margučiais!

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus vadovė A. Lampickienė nežino, kas yra gyvenimo rutina. Kartais ji gyvena be dienotvarkės ir yra atvira naujiems atradimams: vienu metu smarkiai mezgė riešines, dabar didžiausia jos aistra – šiaudiniai sodai. O margučiai?

„Mano santykis su jais labai intuityvus. Paėmusi į rankas kiaušinį negaliu jo paleisti, pradėjusi marginti pajuntu vidinę harmoniją. Margutis – dalis manęs, dalis mano gyvenimo“, – tikina tautodailininkė.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!