Auklėjimas ir ugdymas namuose, labai ankstyvas ir intensyvus mokymasis, suderinti abiejų tėvų veiksmai ir šilta aplinka šeimoje – maždaug toks būtų genijaus sėkmės receptas, prieinamas, L. Polgaro teigimu, beveik visiems.
Seserys Zsuzsanna, Zsofia ir Judit
Judit Polgar, jauniausia iš garsiųjų seserų trejeto, dar iki pilnametystės laimėdavo geriausių pasaulio šachmatininkų turnyrus. Taip, būtent šachmatininkų: Judit visuomet, su retomis išimtimis, žaisdavo vyrų turnyruose. Būdama 15 metų ir 5 mėnesių, ji pelnė aukščiausią šachmatų pasaulyje – didmeistrio – titulą. Judit sugebėjo pagerinti jauniausio didmeistrio rekordą, kuris prieš tai 33 metus priklausė Robertui Fisheriui: jis šį titulą pelnė būdamas vienu mėnesiu vyresnis.
J. Polgar, būdama labai jauna, ne tik įsiveržė į šachmatų Olimpą, bet ir žingsnis po žingsnio stiprino savo sėkmę, skindama pergales turnyruose ir laimėdama prieš pasaulio čempionus, tarp kurių buvo ir garsieji rusų didmeistriai Anatolijus Karpovas bei Garis Kasparovas. J. Polgar yra pripažinta geriausia šachmatininke moterimi per visą istoriją ir patenka į geriausių visų laikų pasaulio šachmatų didmeistrių dešimtuką, kur yra vienintelė moteriškos lyties atstovė.
Vyriausioji sesuo Zsuzsanna, arba Suzan, pasaulio moterų šachmatų čempione tapo 1996 metais ir ja buvo iki 1999-ųjų. 1991 metais ji tapo trečiąja moterimi, kuriai Pasaulio šachmatų federacija suteikė didmeistrio titulą. Jai tuo metu buvo 22 metai.
Zsofios pasiekimai kitų dviejų seserų fone gali pasirodyti kuklūs, tačiau jos vardas taip pat pateko į šachmatų istoriją. Zsofija turi tarptautinio meistro (iškovojo 1990 metais, būdama 16 metų) ir moterų didmeistrės titulus, be to, sėkmingai dalyvavo daugelyje stambių tarptautinių šachmatų turnyrų.
Kiekviena iš šių biografijų nusipelno dėmesio ir susižavėjimo. Įdomu ir tai, kad sportinė karjera nesutrukdė seserims atlikti ir klasikinius „moteriškus“ vaidmenis: jos visos trys ištekėjo ir susilaukė vaikų. Tiesa, šachmatų jos neapleido: Zsuzsana dirba šachmatų trenere ir užsiima švietėjiška veikla, Zsofija kartu su vyru, šachmatų didmeistriu, taip pat moko vaikus žaisti šachmatais. Judit pasitraukė iš didžiųjų šachmatų ir atsidavė šeimai, tačiau skiria laiko dėstymui ir knygų rašymui. Jos parengta knygų serija vaikams, žinoma, yra apie šachmatus, ir Judit ją išleido kartu su savo seserimi Zsofia, kuri šias knygas iliustravo.
Tačiau įdomiausias yra kitas dalykas: šios seserys nebūtų pasiekusios tokių aukštumų, jei ne jų tėvo Laszlo Polgaro ypatingas ir novatoriškas auklėjimo bei mokymo metodas.
„Eksperimentas švietimo srityje“
Išugdyti vaikus genijais L. Polgaras buvo apsisprendęs dar prieš tai, kai jie atėjo į šį pasaulį. Pats L. Polgaras gimė 1946 metais žydų šeimoje. Būdamas universiteto studentas, jis išanalizavo maždaug 400 didžių mąstytojų bei mokslininkų biografijas ir pastebėjo vieną bendrą dalyką: jie visi pradėjo mokytis nuo labai jauno amžiaus ir intensyviai studijavo. Taip jis priėjo išvados, kad iš bet kokio vaiko – su sąlyga, kad jis gimė sveikas – galima išugdyti genijų.
Pats L. Polgaras studijavo pedagogiką ir filosofiją, lankė psichologijos kursus, mokėsi esperanto kalbos ir dirbo mokytoju vidurinėje mokykloje. 1967 metais jis vedė Klarą Altberger, gyvenusią tuometinės Ukrainos TSR Užkarpatės srityje ir taip pat dirbusią mokytoja. Pora ilgai susirašinėjo laiškais ir laikėsi panašių pažiūrų į vaikų auklėjimą bei pedagogiką. Po santuokos Klara persikėlė gyventi į Vengriją, ir 1969 metais pora susilaukė pirmagimės – dukters Zsuzsanos („Žužos“). Mergaitė, kaip ir jos būsimos seserys, nuo mažumės buvo mokoma užsienio kalbų, tarp jų ir esperanto kalbos.
Tėvas mokyti Zsuzsaną žaisti šachmatais pradėjo nuo ketverių metų. „Po šešių mėnesių ji įžengė į prirūkytą Budapešto šachmatų klubą, pilną pagyvenusių vyrų, ir nugalėjo šachmatų veteranus“, – 2005 metais rašė leidinys „Psychology Today“. Būdama penkerių, ji įveikė savo tėvą – šachmatų mokytoją, ir pradėjo dominuoti miesto mergaičių iki 11 metų šachmatų turnyruose.
L. Polgaras ir jo žmona nusprendė lavinti mergaitę šachmatų srityje, nes žaidimas šachmatais leidžia matyti tobulėjimo rezultatus: objektyviu sėkmės kriterijumi tapdavo pergalės šachmatų partijose ir varžybose.
Laszlo ir Klara buvo atkaklūs mokymosi namuose šalininkai, tačiau tais laikais lavinti vaiką namuose nebuvo paprasta – šeima gyveno socialistinėje šalyje. Mokyti vaiką ne mokyklos kolektyve buvo ideologiškai neteisinga. Tėvams teko kovoti su Vengrijos valdžia, kad gautų leidimą mokyti vaikus namie, ir jiems tai pavyko. Tiesa, dėl to tėvai nuolat sulaukdavo priekaištų, esą jie „pavogė iš mergaičių vaikystę“.
1974 metais šeimoje gimė Sofia, o dar po dviejų metų – Judit. Kaip ir vyriausioji sesuo, jos mokėsi namuose ir nuo mažumės žaidė šachmatais. Tuomet atėjo turnyrų metas. L. Polgaras nuolat siekė, kad mergaitės žaistų vyrų turnyruose, nes laikėsi nuomonės, kad tobulėti ir tikrinti savo pasiekimus reikia žaidžiant su stipriais varžovais, o vyriškų varžybų lygis buvo aukštesnis negu moterų.
Sėkmės formulė pagal Polgarus
L. Polgaras yra įsitikinęs, kad „genijais yra tampama, o ne gimstama“. Savo teoriją, kad vaiko talentą galima išugdyti, jis išdėstė savo knygose. Anot vengrų pedagogo, išugdyti genijų – pasitelkiant teisingą motyvaciją, laikantis disciplinos, pratinant prie atkaklaus darbo ir skatinant pasiryžimą siekti savo tikslo – yra įgyvendinama užduotis daugeliui tėvų. Laimės formulės dėmenimis jis vadina „darbą, meilę, laisvę ir sėkmę“. L. Polgaras pažymi, kad sėkmė myli tuos, kurie daug stengiasi, ir sako, kad genijams yra lengviau būti laimingiems, negu paprastiems žmonėms.
Priekaištai, kurių sulaukė garsiųjų seserų tėvai dėl neva atimtos vaikystės, vargu ar buvo pagrįsti. Szuszana, Sofia ir Judit šiltai prisimena savo ankstyvuosius gyvenimo metus. Jos pasakojo, kad šeima buvo draugiška ir vieninga, ir kad važinėjimai į šachmatų turnyrus veikiau būdavo įdomi kelionių patirtis, o ne nuobodi pareiga.
Kol nedalyvaudavo turnyruose, seserų gyvenimas būdavo sustyguotas pagal griežtą darbotvarkę, į kurią, be šachmatų, būdavo įtraukta kūno kultūra, kalbų mokymasis, istorija, matematika bei fizika. Šeima gyveno kukliame bute Budapešto centre. Nedidelės svetainės lentynose rikiavosi tūkstančiai knygų apie šachmatus, o be kelių valandų, praleistų prie šachmatų lentos, nepraeidavo nė viena diena.
L. Polgaras buvo tas žmogus, kuris sugebėjo sulaužyti stereotipus dėl antraeilio moterų vaidmens ne tik šachmatų pasaulyje, bet ir intelektualiniame visuomenės gyvenime apskritai. Szuszanos, Sofios ir Judit biografijos taip pat paneigė įsitikinimus, kad genialaus proto moterys negali tuo pačiu metu kurti šeiminės laimės.
Pastaruoju metu išpopuliarėjus mokymuisi namuose, veikiausiai būtų naivu tikėtis, kad tai išugdys genijų kartą. Tačiau tie tėvai, kurie trokšta išauginti naująjį Einšteiną, bent jau gali turėti įkvepiantį pavyzdį – Laszlo Polgarą.