Užkalnis. Ankstyvoji postsovietinė epocha buvo šlykšti, bet pramogos – aukso standarto

Ką aš turiu omenyje? Kas jau čia aukso standarto? Žinoma, savo bendraamžius, draugus ir pažįstamus: Ramanauską, Šapauską, Valinską, Mikutavičių, Samą (Urbonavičių), Starkų, Radzevičių, Butkutę ir Mamontovą (nors pastarasis sužibo dar anksčiau, negu Lietuvos laisvė).

Beveik viskas, kas šiandien yra Lietuvos pramogų padangėje vertingo, didelio, svarbaus – atėjo iš to laikotarpio.

Rašau tiesiog pavardes, nes taip mes visi kalbame, niekas juk nesako „ėjau gatve, sutikau A. Užkalnį, valgė kebabą visas išbadėjęs“. Sako tiesiog „mačiau Užkalnį“.

Kodėl pirmasis poststovietinis Lietuvos dešimtmetis buvo šlykštus? Tai buvo laisvos Lietuvos snarglėta, purvina, meluojanti ir sukčiaujanti paauglystė.