Tačiau lietuviams per 35 laisvės metus Kalėdų vakarėliai, organizuojami darbovietės, tapo didesne tradicija, negu Kūčių stalas su šeima, o apie neblaivių kolegų pasirodymus pasakojama daugiau, negu apie Kalėdų naktį tvarte prabilusius gyvulėlius.
Mat su šeima nieko ypatingo neįvyksta ir viskas kaip iš natų, mamutė visada liepia dėtis dar maisto ir tetutė klausia grįžusių vaikų: „Tai kaip tas Londonas?“
Užtat šventėje su kolektyvu – vien siurprizai ir įdomybės.
Ne veltui žmonės sovietmečiu taip niūriai gyveno, kad vienintelė pramoga buvo bulviakasis, o vietoje išėjimo į restoraną ofiso moterys darbe švęsdavo viena kitos gimtadienius su tortais ir saldainiais, o kartais dar ir buterbrodais.
Šildymasis gėrimais priklausė nuo kontoros svarbumo ir įtakos: valstybės įstaigos, kurias aplankydavo interesantai su dovanomis, visada turėjo brendžiuko. Paleistuvysčių ten paprastai nebuvo: sovietinis žmogus nesantuokinį lytinį gyvenimą gyvendavo komandiruotėse, poilsio namuose ir sanatorijose. Sovietiname biure nebuvo net kopijavimo aparato, kad ant jo galėtum tratinti bendradarbę.
