Užkalnis: išgydyti Lietuvos automobilininkai ir elektromobilio fano sutrikimas

Per tris su puse laisvės dešimtmečio Lietuvos automobilininkai išsigydė nuo daugumos ankstyvojo automobilizmo bėdų. Įgijome tik vieną nežymią bėdą, kuri net ne bėda, o labai juokingas sutrikimas, apie kurį parašysiu pabaigoje, desertui.

Taigi dabar automobilininkų ligos, kurių nebėra.

PIRMOJI IŠGYDYTA LIGA. Prisimenate, kad „bobai ne vieta prie vairo?“. Arba „boba prie vairo – mirtis už kampo?“. Taip buvo. Perkaręs vyriukas paraudusiu nuo pagirių veideliu, persdamas ir kosėdamas mėlynais dūmais, ūžiančiu šešiais tūkstančiais apsukų varikliu bandydavo aplenkti pamatytą kelyje moterį (ypač jei ji vairuoja prancūzišką automobilį, žr. toliau), nes taip nebus, kad boba jį lenktų. Tam vyriukui labai negerai namie, nes turi viršininkę, tai bent jau kelyje vyrą pavaizduoja.

ANTROJI BEVEIK IŠGYDYTA LIGA. Šitų liko nedidelis skaičius, ir į juos visi žiūri, kaip į nelaimingus ligonius. Buvo idealu, jei jie visi būtų reabilituoti, tačiau Lietuva yra inkliuzyvi šalis, ir todėl leidžiame jiems egzistuoti, gal tik švelniai juos paerzindami.

Tai isteriškai žybsintys į nugarą, riaumojantys sportiniu režimu mažapimpiai ralistai-skubėtojai, kurie nardo iš vienos eismo juostos į kitą, šoka į priešpriešinę pakeliui į Druskininkus (tiesa, jiems labai reikia sanatorijos paslaugų, raminančių vonių ir Šarko dušų, o dar geriau būtų gydymas, kur baltos marškos, užrišamos už nugaros). Žinote, ką jie labiausiai mėgsta? Kai važiuoji priešais juos ir antra juosta lenki kelis sunkvežimius, bet leistinu greičiu. Arba, jeigu pavojingos eismo sąlygos, gali dar pasirinkti saugų greitį (kuris nebūtinai atitinka leistiną) ir palėtinti dešimčia-penkiolika kilometrų per valandą.