Tai buvo 2018 mūsų Viešpaties metais ir ten surašiau daug protingo. Ypač daug teko architektūros paveldui: „Vilniuje apskritai visa eilė įstaigų yra baisiuose pastatuose, kurie suprojektuoti sovietų režimo laikais ir kuriuos paveldu laiko gauja piktybinių menotyrininkų, kurie gina viską, ką projektavo jų tėvai, arba kas jiems primena jaunystę. Seimas, Vyriausybės pastatas, Nacionalinė biblioteka, Operos ir baleto teatras, buvęs „Pegalės“ kinas, buvęs „Maskvos“ kinas, buvęs „Tėvynės“ kinas, Lazdynų buvę restoranai ir prekybos centrai, Šiuolaikinio meno centras Vokiečių gatvėje, Nacionalinė dailės galerija, VCUP, Užsienio reikalų ministerija, Sveikatos ministerija, Ekonomikos ministerija, visa Šeškinė, Viršuliškės, Karoliniškės – viskam reikėtų gigantiško griaunančio Viešpaties kūjo, kuris juos sudaužytų į šipulius.“ Didžiuojuos tai parašęs ČIA.

Ar daug kas pasikeitė? Baikit, ne. Kaunas toliau rodo, kaip reikia gyventi gražiai ir oriai, o Vilnius (pasak rašytojo, „musių nutupėtas apokalipsės laukas tarp Minsko ir Kauno“) toliau šokinėja iš džiaugsmo, kad yra iš veido panašus į Černobylį, nors serialą filmuok, o kai nešokinėja, tai sėdi kamščiuose, bandydami parsigauti iš namais vadinamų sodo bendrijų. Vilnius taip išsiplėtė, kad greitai Ukmergė gali būti prijungta prie Tarandės ir taps Vilniaus dalimi, pavadinta Šiaurės Širvintų mikrorajonu, o likęs Ukmergės rajonas taps Taujėnų rajonu iki kito administracinio perdalijimo. Vilnius taps dar didesnis ir nepatogesnis, užtat dar daugiau žmonių galės vadinti save vilniečiais.