Šiemet mano gyvenime radosi naujas įprotis: keliuosi prieš penktą, išvaižiuoju iš Vilniaus Naujamiesčio prieš šešias, ir važiuojame su šuniuku apie šimtą kilometrų didžiojo rytinio pasivaikščiojimo į Dzūkiją.
Vieną kavą išgeriu pakeliui, kitą nusiperku Varėnoje, degalinėje, pakeliui pusantros valandos klausausi audioknygų ar dokumentikos, ir po septintos, švintant, jau būnu tuščiame, etnografiniame, švariame ir tobulame rojuje be dviračių, be paspirtukų – nacionalinis parkas, senos trobos, kryžiai su prijuostėmis ir begaliniai takai per miškus. Švariausios Lietuvos upės ir upeliai, o rudenį – grybai, kuriuos jums bus surinkę vieciniai.
Ką lankyti? Dzūkijoje visko yra tiek, kad aš paminėsiu vos kelias vietas, kurios man svarbios – o jūs (neabejoju) paminėsite tai, ką aš neatleistinai praleidau. Kai jūs būsite rašytojai, tai neabejotinai galėsite tas vietas įtraukti į savo sąrašą.
