- Spėju, kad nuo vaikystės svajojoje būti mokslininkas...
- Priešingai, tokių variantų net nesvarsčiau. Norėjau būti Indiana Džonsu... (juokiasi)
- Tuomet, kaip pasukote į mokslą?
- Konvejeris įsuko. Baigiau bakalaurą, paskui iš karto magistro studijos, kuo daugiau krapščiausi, tuo įdomiau darėsi. Kaip sako patarlė - apetitas auga bevalgant.
Studijuodamas magistrą Vokietijoje dirbau su mokslininkų grupe, kuri tyrinėjo, kaip susieti žmogaus smegenų signalus su kompiuteriu. Jų kuriama įranga leido išmatuoti valingai valdomus elektromagnetinius žmogaus smegenų signalus ir juos paversti komandomis. Šią tematiką norėjau ir toliau nagrinėti doktorantūroje Lietuvoje, bet minties teko atsisakyti.
- Kodėl?
- Įrenginiai labai brangūs. Vieno elektrodo kaina auksinė – šimtas eurų, o man jų reikėjo maždaug šešiasdešimt, kad galėčiau nuskenuoti žmogaus galvą. Tada kilo mintis panaudoti kitą technologiją – vaizdų apdorojimą. Žmonių kalba kalbant, kamera filmuoti akių judesius ir juos susieti su įvairiomis komandomis.
- Kuriate įmantrią įrangą, palengvinančią neįgaliųjų kasdienybę. Kas jus paskatino to imtis? Gal asmeninė patirtis?
- Nežinau, ar čia likimo ironija, bet artimoje aplinkoje niekad nebuvau susidūręs su negalią turinčiais žmonėmis. Gimė sunūs ir po kiek laiko sužinojom, kad serga cerebriniu paralyžium. Bet tai nereiškia, kad susidūrimas akis į akį su negalia mane paskatino daugiau kurti. Mane motyvuoja dirbti tie žmonės, kurie kenčia, kuriems reikia pagalbos.
- Internete stebint, kaip veikia Jūsų išradimas susidaro įspūdis, kad akimis valdyti kompiuterio klavišus ne taip jau ir paprasta. Kaip yra iš tikrųjų?
- Sutinku, kad nėra paprasta. Ypač sveikam žmogui, nes kad sistema veiktų, turi nejudėti. Tačiau žmogui, kuris guli prikaustytas prie lovos, tai padaryti kur kas paprasčiau. Žinoma, atsirado nemažai sakančių, kad ji veikia per ilgai. Kad ekrane atsirastų raidė, į mygtuką reikia žiūrėti maždaug pusantros minutės. Į tai dažnai atsakau: pabandykite vienu pirštu parašyti visą tekstą. Kažin ar bus taip paprasta?
- Kuriant tokią įrangą reikia nemažai investicijų. Ar šalies verslininkai noriai prisijungia prie tokių projektų?
- Lietuvos verslininkai neprisideda, jei nėra grąžos po metų. Toks keistas kritinis laikotarpis, bet yra, kaip yra. Be to, jie nesuvokia, kad kas nors gali nepavykti, kad gali keistis biudžetas, kad darbas gali užtrukti. Tiksliausia turbūt tai būtų įvardyti kaip lankstumo trūkumą. O mokslininkui kaip ir menininkui norisi laisvės. Tokius mokslo projektus remia valstybė. Yra įvairūs fondai ir panašiai.
- Kiek šis išradimas galėtų kainuoti?
- Panašūs prietaisai kainuoja apie 11 tūkst. eurų. Aš savo technologiją parduočiau už šimtą litų.
- Kodėl taip pigiai, jei panašūs prototipai kainuoja dešimt kartų daugiau?
- Aš nusileidau ant žemės. Ir, tiesą sakant, nelabai suprantu, kodėl jie taip brangiai kainuoja.
- Ar savo išradimą siūlėte Lietuvos rinkai, gal neįgaliųjų organizacijoms?
- Čia kitas sudėtingas dalykas. Siūliau vienai organizacijai. Pirmas klausimas, kurį išgirdau, ar jo įsigyjamą kompensuoja valstybė. Sutikime, kad negalią turintys žmonės neturi labai didelės perkamosios galios. Dalis jų net kompiuterio neturi ir niekas jiems jo nepadeda įsigyti. Suteikiame lazdelę ar neįgaliojo vežimėlį, bet nebandome jiems padėti prisitaikyti suteikdami galimybes dirbti.
- Dažnai sakoma, kad medicina yra viena perspektyviausių sričių kur jaunieji mokslininkai gali pritaikyti savo išradimus. Pritariate?
- Be abejo. Visuomenė sensta, gyvena ilgiau, todėl natūralu, kad įvairūs prevenciniai prietaisai, diagnostinė įranga ar elementariausi kraujo spaudimo matuokliai įgauna vis didesnį poreikį. Tai sritis, kuri šiuo metu išgyvena populiarumą, tokios mokslo sritys geriau finansuojamos ir panašiai. Bet visiems jauniems mokslininkams nesvarbu, kokioje srityje jie dirba - socialinių mokslų ar lazerių centre, patariu rinktis ne populiariausią sritį, o tai kas artima širdžiai.
- Esate numatęs daugiau išradimų medicinos srityje?
- Dabar kartu su doktorantais dirbame ties projektu, kurio pagrindinis tikslas pagerinti skydliaukės ligų diagnostiką. Kaip paaiškėjo, šiomis ligomis serga nemažai žmonių, o jų diagnostika labai priklauso nuo gydytojo įgūdžių ir vaizdo, kurį jis mato kompiuteryje, tirdamas žmogų. Bandome sukurti technologiją, kuri palengvintų medikų darbą, kad kompiuterio ekrane vaizdą matytų kur kas aiškesnį, o ne taip kaip dabar šešėlių teatrą. Kol kas sekasi sunkiai, bet tikiu, kad pavyks.
Tarp kitko:
Iš pirmo žvilgsnio tai įprasti akiniai. Tačiau prie rėmelių pritvirtinta dėžutė, į kurią sukeltos visos mikroschemos. Akiniai veikia bevieliu būdu. Prie kompiuterio prijungia specialų infraraudonųjų spindulių jutiklį, kuris seka žmogaus akies judesius ir tiksliai fiksuoja, į kurį ekrano tašką sufokusuotas žvilgsnis. Naudojantis tokia sistema žvilgsniu galima po ekraną vedžioti kursorių ir manipuliuoti visomis ekrane matomomis ikonomis.
UAB „Power of Eye“ komanda tvirtina, jog prietaisas išplečia kompiuterio valdymo galimybes – manipuliuojant žvilgsniu darbas kompiuteriu pasidaro įmanomas, net žmonės, turintiems didelio laipsnio motorikos sutrikimų.