Mes – paprasti. Bet taip pat su savo orumu. Neseniai buvo išleistas mano utopinis romanas apie monarchijos atkūrimą Lietuvoje. Skaitant romaną labai lengva suprasti, kad aš, rašydamas knygą, galvojau apie vokiškąją Urachų dinastiją. Taip, tie patys Urachai, kur mums įsiūlė 1918 metais naują Lietuvos karalių Mindaugą Antrąjį. Aš kaip naivus senolis sugalvojau: o juk būtų šaunu Urachų pilyje nusifotografuoti su kokiu karališkos, na beveik, kilmės Urachu Lichtenšteino pilies fone.
Ir Urachams smagu, ir man. Jie papuoštų Urachų pilies muziejų lietuviška knyga apie save, o aš gaučiau krūvą reklamos. Gal net su Urachu išgerčiau kavos ar šampano…
Bet visada gyvenimo kelyje pasitaiko bjaurus kietas akmenėlis, kuris nuverčia svajonių karietą. Akmenėlis šį kartą buvo pilies valdytojas Eberhardas. Radau tik jo elektroninį paštą internetinėje erdvėje. Tai Eberhardas buvo išdidus ir nesukalbamas lyg Lichtenšteino valstybės ministras pirmininkas. O pilis Lichtenšteinas ir valstybė Lichtenšteinas tai visai ne tas pats, nutolę jie vienas nuo kito kelis šimtus kilometrų. Ir net pavadinimo rašyba vokiškai skiriasi viena raide.