Žmogienos kotletai turguose ir kodėl lietuviai geria daugiau degtinės nei rusai

Pirmieji pokario metai – vienas sunkiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje. Įprasta to laikmečio sunkumus sieti su Laisvės kovomis, okupacinio režimo represijomis, masiniais trėmimais. Visgi ne vien politinės aplinkybės kūrė tų metų nuotaiką: dažnai pamirštamos socialinės-ekonominės aplinkybės, kurios išsyk po karo Lietuvoje buvo sudėtingos.

Šį paveikslą galima nupiešti greitai ir ryškiai: po karo veiksmų apgriauti (Vilnius, Kaunas), sugriauti (Šiauliai), ištuštėję (Klaipėda) didieji miestai; kortelių sistema, jos globotinius verčianti gyventi pusbadžiu ir stovėti ilgose eilėse tam, kad išsipirktų bent jau duonos korteles; šalia kortelių sistemos veikiantis komercinės prekybos tinklas, kuriame už labai didelius pinigus gali nusipirkti kone viską – bet už labai didelius pinigus; tebeveikiančios privačios parduotuvės ir gausūs turgūs – vietos, kur dažnai nuteka valstybinių ir kooperatinių parduotuvių galiniuose kiemuose „pradingusios“ prekės: čia jos sugrįžta į apyvartą – tik, žinoma, keliskart pabrangę. Ne tik miestuose sunkumai – valstiečių ūkius traiško didelės natūrinės prievolės ir žemės ūkio mokesčiai – jų nesumokėję ūkininkai suimami ir teisiami. Be to, nuolatos tvyranti ateinančios kolektyvizacijos nuojauta. Šį pokario Lietuvos socio-ekonominį peizažą būtų galima tęsti, tačiau pradžiai užteks konstatuoti, kad išgyventi ir išlaikyti šeimą tais pirmaisiais metais po karo Lietuvoje buvo sunku – ypač mieste.