Baigiasi gruodžio mėnuo. Saulei vis trumpiau nušviečiant žemę, o nakties tamsumai vis ilgiau apgaubiant pasaulį, tarsi stebuklas žmonių gyvenimą nuskaidrina Kalėdų šventė.
Lietuvių šeimose dvasiniu pakilumu išsiskiria prieššventinis Kūčių vakaras – tarsi slenkstis, prie kurio atsisveikinama su praėjusių metų nesėkmėmis ir rūpesčiais: jį peržengus, praeityje lieka ir ilgos naktys, retai danguje pasirodanti saulė, ir viskas, kas buvo blogo.
Susėdę prie jaukaus Kūčių stalo prisimename tuos, kurių jau nebėra šalia, kurie nespėjo iš tolimų kraštų sugrįžti į namus. Lygiai taip pat buvo daroma ir prieš šimtus metų, kai proseniai gyveno apsupti gamtos bei tikėjo, kad stebuklingą Kalėdų naktį laikrodžiams mušant vidunaktį vanduo pavirsta vynu, o gyvuliai prašneka žmogaus balsu.
Burtų galia – stipri
Patikėti Kūčių vakaro ir Kalėdų nakties magija ragina ir Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė. Tačiau apie tos nakties burtus etnologė linkusi kalbėti labai atsargiai.
„Burtų galia – ypatinga, – perspėja ji. – Juk ne veltui sakoma, kad Kūčių vakaras ir Kalėdų naktis stebuklingi. Tą laikotarpį susikerta daug lemties ženklų.“
V. Vasiliauskaitė priminė, jog ne veltui Kūčių vakarą įprasta ant šventinio stalo dėti tuščią lėkštę, skirtą išėjusiesiems į amžinatvę, – per Kūčias mirusiųjų pasaulis priartėja prie gyvųjų.
„Naktį į Kalėdas gimsta Dievas žmogumi, – tęsia etnologė, – saulė pradeda grįžti, o naktis – pamažėl trumpėti... Tai tikrai ypatingas metas, todėl, manau, tik drąsūs žmonės ryžtasi burtais atskleisti savo ateitį, likimą.“
Anot muziejininkės, geriau tokiu metu linkėti artimiesiems gerų, sveikatos metų. „Tai žodžių magija, – šypsosi Vitalija. – Kai tuos žodžius sakai nuoširdžiai, jie įgauna stebuklo galią ir pildosi. Geriau tikėti žodžio, o ne veiksmo magija.“
Žvilgsnis į ateitį
Nebijantiesiems magijos V. Vasiliauskaitė sako, jog laukti Kalėdų nakties visai nebūtina.
„Ir advento laikotarpiu, iki Kalėdų, galima burtis, – aiškina papročių žinovė. – Metai eina į pabaigą, visi darbai nudirbti, derlius nuimtas, tad galima ramiai aptarti nueinančius metus ir pasvajoti apie tai, kas mūsų laukia.“
Kūčių ir Kalėdų burtai, anot etnologės, būna trejopi.
„Vieni burtai skirti likimui, arba ateičiai, spėti, – pasakoja V. Vasiliauskaitė, – kiti susiję su ūkine sritimi, o treti – vedybiniai, arba meilės, burtai.“
Pats paprasčiausias ir visiems gerai žinomas ateities spėjimas – baigus valgyti Kūčių vakarienę traukti šiaudą iš po staltiesės. Ištrauktas ilgas šiaudas reiškia ilgą ir laimingą gyvenimą, o trumpas – atvirkščiai.
„Jeigu ištrauktas šiaudas yra su dvigubu liemeniu, vadinamas keimeriu, reikia tikėti, kad kiti metai bus turtingi, – sako ponia Vitalija. – O jeigu susiraitęs, tai ir gyvenimas kitąmet bus toks – nevykęs.“
Šešėlių žaismas
V. Vasiliauskaitė patarė Kūčių vakare, susėdus prie stalo, stebėti, kokie šešėliai susiformuoja ant sienos.
„Iš šešėlių irgi galima burti, – tikina ji. – Jeigu jis blankus, to žmogaus laukia vargas, o jeigu ryškus ir aiškus – gyvenimas bus geras ir turtingas. Blogiausiai išvysti ant sienos savo šešėlį be kaklo – tai reiškia mirtį...“
Šešėliais galima burti ir kitaip: ant apverstos lėkštės sudeginamas popieriaus gniužulas ir prinešamas prie sienos. Jo šešėlyje galima įžiūrėti įvairias formas ir pagal jas spėti, kas laukia ateityje.
„Taip pat galima burti liejant karštą vašką į vandenį, – V. Vasiliauskaitė primena seną, merginų ypač mėgtą burtą. – Iš susidariusių sustingusio vaško figūrų spėjamas likimas. Jeigu susidarė arklio figūra – iš namų išvykti teks, žiedą pamatėte – ištekėsite, kryžiaus ženklas išsilies – blogai...“
Burti iš kalėdaičio
„Labai daug burtų siejama su mirtimi, todėl ir sakau, kad burtis gali tik labai drąsūs žmonės, nebijantys žaisti likimu“, – sako muziejaus Etninės kultūros skyriaus darbuotoja, bet skuba nuraminti: yra ir labai paprastų, žaidybinių burtų.
„Po apverstomis lėkštutėmis slepiami rožančius, žiedas, medžio gabaliukas arba kitokie daiktai, – pasakoja V. Vasiliauskaitė. – Tada jas būtina sumaišyti ir pradėti traukti daiktus. Pagal tai, ką ištraukiate, spėjama, kas laukia kitąmet.“
Daugelis burtų, pasak etnologės, mus pasiekė iš gilios senovės, kai tikėta stebuklų galia. Įsivyravus Lietuvoje krikščionybei, Bažnyčia draudė burtis Kūčių vakarą arba Kalėdų naktį.
„Tačiau lietuviai išradingi, – šypsosi ponia Vitalija. – Jie net ir iš kalėdaičio sugeba išsiburti. Jis laužiamas ir, koks atvaizdas atlaužiamas, tokie metai bus.“
Meilės burtai – be konkurencijos
Tarp netekėjusių merginų seniau per Kalėdas būdavo labai populiarūs vedybiniai, arba meilės, burtai.
„Savaime suprantama, Kalėdų naktį mieste klausytis, kurioje pusėje loja šunys – esą iš ten atskubės piršliai, – gal ir nelabai pavyktų, – juokiasi V. Vasiliauskaitė, – bet mesti per petį batą galima. Jeigu nukritęs apavas bus atsisukęs į duris, ta mergina kitais metais greičiausiai ištekės. Labai drąsios jaunuolės po vidurnakčio gali atsisėsti prieš veidrodį taip, kad pro jį matytųsi durys.
Šalia būtinai pasistatyti uždegtas žvakes ir ilgai žiūrėti į veidrodį. Jame galima išvysti tai, kas laukia ateityje. Sakoma, kad veidrodis gali parodyti būsimą jaunikį, tačiau įmanoma pamatyti ir... velnią, o tai jau nelabai gerai. Geriau jau merginoms siūlyčiau surašyti vaikinų vardus ant popieriaus lapelių ir juos pakišti po pagalve. Kalėdų rytą reikia ištraukti vieną lapelį: kas ten bus parašyta, tas ir bus išrinktasis. Bėda ta, kad viename lapelyje reikia įrašyti žodį „velnias“, o į kitą – nieko.“
Pasak V. Vasiliauskaitės, kalbėti apie senovinius lietuvių papročius galima ilgai. „Kiekvienas metas turi savo burtus, o jie – reikšmes. Tačiau svarbiausia prieš didžiąsias metų šventes nepamiršti atsiprašyti artimųjų, nepamiršti jiems palinkėti gerų kitų metų, – priminė etnologė. – Pasakyti pačius paprasčiausius, bet nuoširdžius linkėjimus. Juk geras žodis – magiškas ir turi net didesnę galią nei burtai.“
Žaismingi burtai
Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Aušra Sidorovienė siūlo pasidaryti patiems burtus, kurių prasmė pati geriausia ir nieko pikto nelemianti.
„Etnologai yra surinkę ir užrašę įvairių būrimosi būdų, tačiau kiekvienas laikmetis diktuoja savas madas ir naujus papročius, – sakė ji „Panevėžio balsui“. – Esu mama ir auginu vaikus, todėl smagu jiems Kūčių vakarą pasiūlyti žaisti savus sugalvotus burtus. Tai labai paprasta, bet įdomu ir vaikams, ir suaugusiesiems.“
„Reikia pasiūti medžiaginių maišelių ir į juos pridėti įvairių daiktų, – rodė A. Sidorovienė į pintinėn sudėtus įvairiaspalvius maišelius. – Kokį stebuklų vakarą išsitrauksi, tokius kitus metus ir turėsi. Jeigu iš maišelio iškris pinigėliai, ramiai galima teigti, kad tas žmogus kitais metais bus turtingas. O jeigu pavyks paimti maišelį, kuriame įdėtas akmenėlis, negalvokite, kad kitų metų kelias bus akmenuotas. Galima sakyti, kad kitų metų gyvenimo kelias tvirtas. Radus maišelyje dviejų riešutų kekę – didelis džiaugsmas, nes tai lemia dvigubą laimę, sėkmę. Šitie burtai – improvizacija, tačiau jie susieti ir su senoviniais papročiais.“
Muziejininkė perspėjo, kad net ištraukus maišelį, kuriame bus įdėtas kryželis arba rožančius, išsigąsti nereikėtų.
„Tokio maišelio savininką kitais metais saugos visi šventieji, – tikino A. Sidorovienė. – Visada sakiau ir sakysiu, kad Kūčių ir Kalėdų burtus galima paversti linksmu ir įdomiu žaidimu, o ateitį spėti – tik gero linkint. Negalima žmonėms linkėti blogo, nes toks linkėjimas atgal sugrįš dviguba jėga.“