Kartais pasakos ima ir nutinka realiame gyvenime. Tik pastaruoju metu, apsižvalgius aplink, ima rodytis, kad tų laimingų internetinės meilės istorijų daugėja, mūsų akiratis plečiasi ir tokie nekalti pletkai, anksčiau įžiebdavę rimtas diskusijas prie taurės vyno, jau nieko nebestebina… Šiandien kur kas pikantiškiau yra išgirsti apie porą, kuri susipažino dar mokyklos suole, darbe ar vakarėlyje.
Tad peršasi ir ramybės neduoda paprastas (ir gal šiek tiek moteriškas?) klausimas – ar tai reiškia, kad tikrą meilę galima surasti internete?
Kas ieško – tas randa
Knygoje „Alisa stebuklų šalyje“ aprašytas vienas išmintingiausių pokalbių, puikiai įsipaišančių ir į šios temos rėmus.
„Vieną kartą Alisa priėjo išsišakojusį kelią, o medyje pamatė tupintį Češyro katiną. Mergaitė jo paklausė:
– Kuriuo keliu man eiti?
– O kur tu nori nueiti? – toks buvo katino atsakymas.
– Aš nežinau, – pasakė Alisa.
– Tada nėra jokio skirtumo.“
Moralas čia gana paprastas. Mes visuomet rasime tai, ko ieškome; matysime tai, kas mums labai malonu arba priešingai – siaubingai erzina; ir netgi pokalbio metu girdėsime tik tai, ką tikimės išgirsti. O kas nutinka, kai nežinome, ko ieškome? Dažniausiai plaukiame pasroviui, kol kaktomuša susiduriame su tuo, ko nežinojome ieškoję.
„Neturiu savo žmogaus idealo“ – tai frazė, kuri nuolat kartojasi pokalbiuose apie meilę, tačiau kažkodėl vieni priešingos lyties atstovai mus akimirksniu pavergia (dėl nepaaiškinamų priežasčių), o kiti – nesuvirpina jokių stygų. Mistika, tiesa? Na, bet ne viskas taip paslaptinga.
Idealus mes turime, tik ne visada patys apie juos žinome. Tai nebūtinai fiziniai žmogaus duomenys – ūgis, svoris, plaukų spalva ar raumenų tonusas (būtų per daug paprasta). Kartais sužavėjusio žmogaus bruožus apibūdiname daug abstrakčiau: užbūrė jo kūno kalba, paslaptingas žvilgsnis, atmosfera, kuria jis apgaubė, aistringa kalbėjimo maniera ir taip toliau. Dažniausiai tiksliai įvardinti, kas žmoguje taip traukia, negalime tuomet, kai patys aiškiai nežinome, kodėl tai vyksta.
Automatiškai patenkame į Alisos situaciją: ar interneto pažinčių svetainėse, kuriose akys raibsta nuo anketų įvairovės, įmanoma surasti savo žmogų, jeigu nežinome, koks jis turėtų būti? Juk tuomet nėra jokio skirtumo, ar aklai klaidžiosime po barus ir restoranus, ar per naktis susirašinėsime su nepažįstamais anketų autoriais, tiesa?
Pasąmonė yra daug galingesnė, nei kartais esame pasiryžę pripažinti: joje užkoduoti prisiminimai, išgyvenimai ir fantazijos susipina į vieną sudėtingą kodą (sakykime, kad tai – šiuolaikinio pasaulio spynos versija), kuris ir diktuoja mūsų pasirinkimus. Šiai spynai atrakinti tinka vienas raktas.
Na, ir kuo čia dėtas internetas ir virtualios pažintys, paklausite? Viskas čia – „iš išskaičiavimo“.
Jeigu realiame gyvenime savo paieškose vienišiai yra priklausomi nuo aplinkybių ir kitų žmonių, tai internete atsiveria nepamatuojamos galimybės susipažinti su bendraminčiais, kurių jie niekada nesutikų bare ar draugų vakarėlyje. Tarkime, kad vienas žmogus per dieną susiduria su dviem šimtais žmonių. Internete šis skaičius gali padaugėti šimtą ar kelis šimtus kartų. Juk šansas išlošti milijoną yra kur kas didesnis, jeigu turi 100-ą bilietų vietoje planuotų 10-ies. Visai kaip ir šansas surasti tinkamą raktą.
Nesupraskite manęs klaidingai – nesakau, kad internetinėse pažinčių svetainėse, po devyniais užraktais glūdi tikrosios meilės receptas. Virtualioje erdvėje meilės paieškoms koją kiša kitos problemos: išgalvotos anketos, vienadienių santykių ieškantys žmonės, sparnuotomis frazėmis užsimaskavę apsimetėliai – tai tik keletas opiausių problemų. Bet ar būtų galima tikėtis ko kito?
Internetas suteikia progą kiekvienam būti tuo, kuo tik nori. Apsigaubti anonimiškumu. Naudotis savo nepasiekiamybe, kuri suteikia drąsos ryžtis nutrūktgalviškiausioms avantiūroms. Na, tarkim, kaip vedę vyrai meilužių internete ieško… Juk bare ekspromtu suregzti kokią nors iš koto verčiančią istoriją būtų kur kas sudėtingiau, nei pamažu statyti tuos melo rūmus elektroniniais laiškais ar sms žinutėmis.
Normalu, kad išaugus „kandidatų“ skaičiui, auga ir galimybė susidurti su melagiais, mušeikomis, savimylomis, barakudomis ar tuštutėmis. Tai statistiškai pagrindžiama, o jeigu dar apsidairysite aplink, pasidarys labai aišku, jog tai ne interneto, o žmonių problema.
Kai statistika kalba garsiau
Pastaraisiais metais pažinčių portalai, kaip gerai įgudę turgaus pardavėjai, sėkmingai „prakišinėjo“ prekę, kuri neegzistuoja. Greičiausiai esate girdėję pažadus apie stebuklingą kompiuterinį algoritmą, kuris pagal jūsų suvestus duomenis, suras tą vienintelį iš milijono. Beveik visi didžiausi pasaulio pažinčių portalai deklaruoja naudojantys tokius daugiau ar mažiau unikalius algoritmus, skirtus suvesti panašias asmenybes.
Įvairių tyrimų duomenimis bei remiantis garsių psichologų nuomone, tokie tvirtinimai yra mažų mažiausiai nepagrįsti, bet visai tikėtina, kad šios istorijos – iš piršto laužtos. Nėra jokios statistikos, kuri galėtų užčiaupti skeptikus. Be to, kaip pažymi dauguma psichologų, argi ne priešingybės suveda giminingas sielas?
Tad vėl sugrįžtame prie pagrindų – internetinės pažintys gali padėti sutikti daugiau žmonių, kurie atitinka jūsų idealą, tačiau tai nereiškia, kad vienas iš tų žmonių būtinai taps vienu iš milijono.
Anot didžiausio pasaulyje pažinčių portalo Match.com, 1 iš 6 santuokų prasideda internete. 2013 m. Čikagos universiteto psichologų atliktas tyrimas, kurio metu buvo apklausta 20,000 porų, parodė, kad internete prasidėję ir santuoka pasibaigę santykiai turi 25 % didesnius šansus tęstis ilgiau, nei tie, kurie prasidėjo tradiciniu keliu. Negana to, poros, kurios susipažino tradiciniu būdu, pasirodė esančios mažiau laimingos, nei tos, kurios susitiko virtualioje erdvėje.
Įdomu ir tai, kad internete susipažinę žmonės yra linkę greičiau įsipareigoti rimtiems santykiams. Meilė iš pirmo žvilgsnio – romantiškas ir dažnai aistros varomas nuotykis. Įkaitinti tokios energijos žmonės retai mąsto apie bendrus pomėgius ar panašų požiūrį į gyvenimą, tačiau aistra tarpusavio santykiuose išblėsta greičiausiai, todėl ir pirmosios meilės ar meilės iš pirmo žvilgsnio istorijos neretai baigiasi ašarų pakalnėmis. Pažinčių svetainėse gimstantis susižavėjimas grindžiamas ne tik išvaizda ir seksualiniu potraukiu, bet kartu ieškoma ir svarbiausių gyvenimiškų kompromisų, kurie nulemia tolimesnius santykius.
Ar internetas nužudė romantiką?
Daug skeptikų ir tradicinių pasimatymų šalininkų įsitikinę, kad internetas pavogė iš mūsų romantiką. Tiesos tame yra, tačiau tai – ne vienintelė priežastis, nutildžiusi naktines serenadas. Anot sociologų, ryškius pokyčius pasimatymų kultūroje lemia ir tas faktas, jog vakarų šalyse yra daugiau laisvų moterų nei vyrų.
Istoriškai pastebėta, kad romantika sugrįžta į madą tuomet, kai sumažėja pasimatymams „tinkamų“ arba laisvų moterų, nes vyrams tenka varžytis tarpusavyje. Tuo tarpu šiandieninė situacija byloja apie krintančius romantikos standartus dėl paprastos priežasties – vienam vyrui tenka kelios moterys. Kad ir kaip absurdiška tai būtų, išlepinti dėmesio ir užliūliuoti augančio pasirinkimų skaičiaus, vyrai rečiau susimąsto apie malonias staigmenas, nes tam tiesiog nėra reikalo. Jeigu ne tu, bus kita, kurios reikalavimai bus mažesni.
Meilės istorija, pasibaigusi vestuvėmis
Neseniai spaudoje nusirito itin romantiška ir šilta žinia apie žiemos olimpinių žaidynių medalininkę, skeletono čempionę Amy Williams, kuri savo naujai iškeptą vyrą sutiko ne kur kitur, o internete.
Pora susipažino per ypač populiarią pažinčių programėlę Tinder. Įsimylėjėliai susižadėjo vos po trijų mėnesių kartu, o vestuves atšoko po pusantrų metų nuo pažinties.
Jų pažintis – visiškas atsitiktinumas, nes mergina prie aplikacijos prisijungė traukinyje iš Bath į Londoną. Tinder pažinčių aplikacija yra paremta optimalaus atstumo principu, t.y. paieškos rezultatuose matomi tik tie žmonės, kurie yra nustatyto atstumo spindulyje. Jeigu ji nebūtų prisijungusi prie Tinder traukinyje, porelė galbūt niekuomet nebūtų susitikusi.
Iš asmeninio archyvo
Anksčiau į pažinčių svetaines žiūrėjau skeptiškai. Be to, man atrodė nesuvokiama, kaip galima nesutikti įdomių žmonių, jeigu atsakingai dėliojiesi savo gyvenimo prioritetus, skiri laiko pramogoms ir esi atviras naujovėms. Juk meilė ateina netikėtai, tiesa?
Praėjusių metų rugsėjį lyg iš giedro dangaus su visais žaibais ir specialiaisiais efektais kirto Tinder. Draugių rate tai buvo pati populiariausia pokalbių tema. Per vieną savaitę programėlė užkariavo visų draugų ir pažįstamų telefonus. Vieni ją parsisiuntė smalsumo vedami, kiti ieškodami vienos nakties nuotykių, treti – paslapčia ausdami svajonę pagaliau sutikti savo princą ar princesę. O aš aplikaciją parsisiunčiau, nes miriau iš smalsumo pažiūrėti, kaip veikia skaitmeninė meilės mašina.
Panaršydavau kartą per savaitę, nors, nemeluosiu, kartais apimdavo nemalonus gėdos jausmas, tarsi daryčiau kažką nepadoraus. Išvaizdžių vaikinų – nors vežimu vežk, o įdomių pašnekovų – nulis. Kažkuriuo metu programėlę ištryniau, paskui ir vėl ją parsisiunčiau. Darėsi nuobodoka.
Per daugiau nei šešis mėnesius nuėjau į vieną pasimatymą. Vaikinas buvo žavingas kaip kipšas, tačiau akivaizdžiai ieškojo tik nuotykių ir nepaprastai mylėjo save. Na, tokios jau šių dienų realijos – jeigu vaikinas žino, kad yra išvaizdus, tai būtinai bus užrietęs nosį. Vakaras buvo puikus, bet daugiau nesusitikom.
Su kitu vaikinu iki pirmojo pasimatymo susirašinėjom net keletą mėnesių. Kai pagaliau susitarėme susitikti, vis dar buvau nusiteikusi skeptiškai, tačiau viduje virė keistos emocijos. Nuo pirmojo pasimatymo praėjo beveik metai ir mes vis dar kartu.
Šią istoriją žmonės dažniausiai sutinka su kreiva šypsenėle, tarsi nebyliai sakytų: „oi, baigsis tuoj ta jūsų meilė“. Kažkada ir aš taip mąsčiau, tad ginčytis nedrįstu: pagyvensim – pamatysim.
Šiandien visi sutaria, kad meilė ateina netikėtai – kol kas ginčai kyla tik dėl kelių, kuriuos ji pasirenka.
O į klausimą, ar meilę galima rasti internete, atsakysiu paprastai, kaip į daugumą panašių klausimų atsako mano kartos atstovai – o kodėl gi ne?