Vieni su tokiais negalavimais nugyvena iki ilgiausio amžiaus, tačiau visgi tai rimtas rizikos faktorius, kad gyvenimo eigoje tapsiu vienaip ar kitaip neįgalus, o gal ir pati gyvybės styga nebus labai ilga.
Aišku, technologijos ir medicina vystosi sparčiai ir aš jaučiuosi tarsi skriečiau banglente ant bangos keteros - čia jaučiuosi blogiau, o čia jau naujas gydymo metodas mesteli pirmyn. Bet klausimas ne apie tai.
Klausiu, ar sąžininga, žinant apie save viską, ką žinau, veltis į rimtus santykius su mergina? Nėra taip, kad man truks-plyš reikėtų moteriškos šilumos, nes aš jos nepatyręs. Anaiptol, manau, kad patirties turiu apsčiai. Bet taip jau natūraliai gaunasi, kad einant metams norisi vis rimtesnių santykių, ir čia aš esu pasimetęs, kaip turėčiau elgtis.
Ar iš pat pradžių neslėpti jokių skeletų spintelėje, o gal kaip tik - tik su laiku vis daugiau atsiverti. Ar apskritai reikėtų nusiteikti ir susitaikyti, kad tai nėra man skirta likimo?
Kartojuosi, nėra taip blogai, kad gyvenime nebūčiau glaudęs prie savęs merginos, tad čia klausimas tik apie ilgalaikius santykius. Ar sąžininga juos pradėti, o jei taip, tai nuo kada būti atviru? Aš šiaip esu už visišką atvirumą poroje, gal net per daug.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
AR REIKIA SLĖPTI SVEIKATOS PROBLEMAS?
Taigi, žinodamas, kad norite ilgalaikių santykių, bet galite turėti sveikatos problemų ateityje, jūs jau šiandien klausiate: kiek man kainuotų melas apie tas problemas?
Manau, kad jūsų klausimas yra labai rimtas ir juo jūs parodote didelį atsakomybės jausmą už savo būsimus santykius. Taip pat panašu, kad nesate iš tų žmonių, kurie būtų apgaudinėję merginas.
Taigi atsakymą jūs jau turite. Pasirinkimas – sakyti ar nesakyti - jūsų jau padarytas: sakyti. Tik jūs dar pats nežinote, kodėl jūsų pasirinkimas būtent toks. O jūsų klausimai apie susitaikymą, sąžiningumą, atvirumą - tai daugiau bandymas gauti patvirtinimą, kad jūs pasirinkote teisingai.
Taip, manau, kad jūs pasirinkote teisingai. Sveikatos problemos – tai labai intymi gyvenimo dalis, ir jei jūs ruošiatės ilgalaikiams santykiams, tai reiktų, kad moteris taptų jums artima, t.y. atvira ne tik savo kūnu, bet ir savo siela. O artumas ir ateina tik su atvirumu. Net jei šis atvirumas skausmingas, ir kai kurias moteris baugina.
Žinoma, juk daliai merginų būtų baisu sužinoti, kad jų išrinktasis turės problemų, bus neįgalus. Merginos, kurioms šiuo metu reikia saugumo ir prieglobsčio, globojančio vyro ir peties, į kurią galima atsiremti, turėtų gerai pasverti, su kuo jos sieja savo gyvenimą.
Tokiai merginai išgirdus apie galimą gyvenimą su neįgaliu iškart kiltų atstūmimo reakcija: ne, ačiū, man to nereikia. Mintis apie neįgalumą, ligas, mirtį tokia mergina veja nuo savęs. Jos psichika ne tiek brandi, kad ji galėtų priimti tą faktą, kad ir pati kuo nors susirgs ir pasens, o po to mirs. Ji atideda tokias mintis ateičiai. Ir jai gerai tinka į poras panašus vaikinas- ambicingas, linksmas, perdėtai vertinantis savo galias.
Jis irgi nenori galvoti apie baigtį. Jiems tai - kažkokie paistalai apie miglotą ateitį. Gyventi reikia šiandien, ir toks draugas nuoširdžiai patartų jums negąsdinti merginų, optimistiškai tikėtis, „kad viskas bus gerai“ ir kad jūs gyvensite amžinai. Tačiau vargu ar jūs esate toks vaikinas.
Jūs tai žinote ir ryžtatės karčiai tiesai. Todėl jums reiktų atlikti eksperimentą, kuomet iš visų merginų, sužinojusių jūsų perspektyvas, liktų tos, kurios irgi gali sau leisti tiesą, kurios galėtų ją pakelti. Jums nereikia vaidinti „vyro mūro“. Man atrodo, kad jums reikia ne šiaip merginos, ieškančios „vyro mūro“, o moters, galinčios priimti jus tokį, koks jūs esate.
Tai turėtų būti psichiškai brandi mergina. Ji turi mokėti nebėgti, o būti su sunkiais gyvenimo klausimais. Ji turėtų būti pakankamai išmintinga, kad leistų jums – o tuo pačiu ir sau - atskleisti savo silpnumus.
Pagalvokime. Pasakymas „esu toks, koks esu“- iš tiesų labai rizikingas. Būti tokiu, koks esi - reiškia neslėpti savo pažeidžiamumo. Savo trūkumų. Savo ligų. Savo priklausomybių. Savo mirtingumo. Prie mirtingumo klausimo riekia papildomai sustoti.
Mes nemėgstame galvoti apie mirtį. Kalbėti apie ją - blogo tono ženklas. Mes apsimetame vienas prieš kitą, kad gyvenimas yra amžinas. Mes nuolat guodžiame save kažkokiais mokslo ir technikos laimėjimais, kurie turi išgelbėti mus nuo mirties. Mes tikime karma ir pomirtiniu gyvenimu.
Tačiau tiesa yra pakankamai bauginanti - mes visi judame link mirties. Apie tai ima galvoti dauguma vyrų, užbaigusių ketvirtą dešimtmetį ir atsidūrusių amžiaus vidurio krizėje. Taip atsitiko, kad dar nesulaukęs trisdešimties, jūs susidūrėte su sveikatos problemomis, kurios mintį apie mirtingumą padarė realesne, nei kai kuriems jūsų bendraamžiams.
Jūs to nenorėjote, bet gyvenimas pakišo jums šį šansą, privertė jus sparčiai bręsti. Ir jūs tapote brandesnis, nei statistinis trisdešimtmetis, kuris galvoja apie komfortą, karjerą ir savo ambicijų patenkinimą. Daugumai jų gyvenimas atrodo toks ilgas... O jums - ne.
Jums teko susidurti su amžiaus vidurio krize kokia dvylika metų anksčiau, nei ji būna tradiciškai. Ir tai virto svarbesniu klausimu: ką man reikia spėti padaryti, nes gyvenimas yra trumpesnis, nei aš kažkada maniau?
Šis suvokimas sparčiai motyvuoja jus išspręsti kai kuriuos klausimus, svarbesnius už komfortą, karjerą ir ambicijas. Pavyzdžiui, nerizikuoti kurti santykius su moterimi, kuri tiesiog miela ir graži. Jūs neturite laiko klaidoms. Taip pat jūs negalite leisti sau dirbti darbo, kuriame savęs nerealizuojate. Jums reikia rinktis draugus. Jums reikia rinktis pomėgius ir gyvenimo būdą.
Todėl šalia jūsų turi būti panašus žmogus. Gyvenimo palydovė, o ne atsitiktinė viešnia. O gyvenimo palydovę galima atskirti iš to, kad jai gali pasakyti viską. Ją žeistų tausojantis ją melas. Jeigu jūs nuslėptumėte nuo jos savo bėdas, ji pasakytų jums: „kaip tu drįsai pagalvoti, kad aš tave mesčiau, jei žinočiau! Tad tiek tu manimi tepasitiki!“
Štai tokią moterį jūs turite nujausti, atrinkti iš kitų. Juk sakote, kad su draugių kiekiu problemų pas jus nėra? Vadinasi, yra iš ko rinktis. Ieškokite ir rasite.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas