Vyras niekaip negali pradėti mąstyti savarankiškai, visus jo sprendimus turi palaiminti vyro sesuo. Aš galiu sakyti ką tik noriu (apie valgio gamybą, kaip gydyti vaiką, jei jis suserga, patarti jam kaip apsirengti ir pan.), bet jei daug jaunesnė, šeimyninio gyvenimo dar nesukūrusi, sesuo turi priešingą nuomonę, visi turim šokti pagal jos dūdelę. Svarbiausia, jog sesuo, mano galva, pati nesiekia kištis, tačiau vyrui be galo svarbi jos nuomonė.
Aš jokiu būdu nenoriu vyro atriboti nuo buvusios šeimos, nes netikiu jog šiais laikais reikia laikytis patriarchalinio modelio, anyta laikyti priešu ar pan. ir tikrai nenoriu jaustis kaip Žemaitės Marti. Su likusia vyro šeima sutariame diplomatiškai, nesibrauname vienas į kito gyvenimus, bendraujame šiltai, bet kartu gan dalykiškai. Pati labai norėčiau turėti daugiau vaikų, norėčiau, kad jie sutartų, palaikytų vienas kitą, bet kokioje situacijoje, tačiau manau, jog atėjus laikui jie turėtų tapti savarankiškais ir aklai nepriklausomi vienas nuo kito.
Žinau, kad žmonės labai daug ką perima iš savo šeimos. Alkoholikų vaikai pasirenka partnerius panašius į savo tėvus, matyt, yra ir daugiau tokių dėsningumų. Mano šeima padori, normaliai gyvenanti, nesu vienturtė. Tačiau randu atsikartojamumą, pasirinkau vyrą, kuris niekaip neišsiverčia be sesers patarimų. Suprantu, kaip jaučiasi mano mama, nors ir būdama vyro žmona lieka antrame plane.
Susipažinus su vyru, nežinojau, kad jis turi sesę, kalbėjomės apie kitus dalykus, tik bėgant laikui išryškėjo ta pati tendencija. Nežinau, kaip man tai pavyko, kur užkoduota visa ši informacija.
Norėčiau jūsų patarimo, kaip kuo švelniau vyrui paaiškinti, kad noriu girdėti, tai ką jis pats mąsto, kad tikrai galim gražiai sutarti su visa jo visa šeima. Labai noriu, kad jis mane suprastų teisingai, kad neatsiribojimo noriu, o tik ribojimo.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
VYRAS NEMĄSTO SAVARANKIŠKAI
Manau, kad sukūrusi savo šeimą turite pilną teisę ne tik riboti sesers įtaką, bet ir atsiriboti nuo sesers patarimų. Visi šeimomis gyvenantys gyviai siekia kurti atskirus, nuo giminaičių atskirtus urvus. Ribos yra ribos. Žinoma, tuo atveju, jei gyvenate atskirai nuo vyro šeimos ir jo sesers.
Nauja šeima - nauji sprendimai, naujo taisyklės, humoras ir žaidimai. Neatsitiktinai jaunoms šeimoms visuomet stengdavosi sudaryti sąlygas gyventi savarankiškai, atskirame lizdelyje, nors pasitaikydavo ir atvejų, kuomet nauja šeima tiesiog įsiliedavo į seną ir tapdavo jos dalimi. Jums dar pasisekė, kad uošviai laikosi šilto neutraliteto. Ir tik vyro sesuo erzina jus savo įtaka vyrui.
Kokia ta įtaka?
Neskubėkite daryti išvadą, kad vyras tiesiog nežino, kaip jam elgtis. Tai, kad jis laukia sesers „palaiminimo“, gali būti skirta simboliniam jo ryšiui su seserimi parodymui. O visai ne tam, kad vyras iš sesers kažko išmoktų. Juk ne tik jūs, bet ir jis žino, jog jo sesuo yra jauna ir negimdžiusi. Kas labiau už jus gali žinoti, ką reiškia motinystė? Matyt, čia reiškiasi ne tiek informacijos godulys, kiek kitoks, nuo mažens stiprus jųdviejų ryšys.
Dažniausiai giminystės ryšiai veikia mus keliais kanalais: intelektualiniu, emociniu, vertybiniu, biologiniu. Žinoma, ne visais vienodais. Jūsų atveju panašu, kad vyras prie sesers prisirišęs emociškai. Tai reiškia, jog jis ne šiaip intelektualiai klauso jos receptų ir patarimų, nors galbūt ir nelaiko jos autoritetu. Jis tiesiog nenori daryti veiksmų, kurie nuteiktų seserį prieš jį.
Tuomet jos nuotaika subjurtų, ji užsigautų. O vyras, būdamas emociškai prisirišęs prie sesers, pasijustų kaltas. Todėl savo sprendimuose jis greičiausiai vadovaujasi taisykle „palaikyk sesers autoritetą“. Vargu ar ši taisyklė yra jo sąmoningai sukurta.
Jūs teisi, kalbėdama apie „užkoduotą informaciją“, kuri nesąmoningai veikia mus ir mūsų vaikus. Visai gali būti, kad stiprus emocinis ryšys su seserimi „užkoduotas“ vyro giminėje. Taip pat, kaip ir jūsų tėčio ir jos sesers. O prasidėjo tai neatmenamais laikais ir loginio pagrindo neturi.
Kodėl taip atsitiko, kad jūsų šeimos situacija primena mamos situaciją? Greičiausiai dėl to, kad ir jūs, ir jūsų mama turi savo charakteryje panašius siekius ir panašų elgesio stilių: tarkime, siekį būti mylimai bet kokia kaina ir stilių, pagal kurį svarbiausia yra „gražiai, diplomatiškai“ bendrauti.
Tai nėra blogas siekis ir nėra kažkoks blogas stilius. Tiesiog jie, kaip ir visi inertiški, nesikeičiantys bruožai, gali jūsų dabartinėje situacijoje neveikti. Todėl tokia hipotetiška moteris, kuriai ši situacija nebūtų problema, galėtų vadovautis kitokiais siekiais ir būti įpratusi elgtis kitokiu stiliumi.
Pavyzdžiui, ji siektų išlikti „moterimi- dukrele“, norėtų stipraus vyro ir moters globos bei pamokymų, o stilius jos būtų kitoks. Tarkime, sudėtingais klausimais jai pačiai būtų natūralu tartis su vyro seserimi: „Klausyk, noriu su tavimi pasitarti: vaikelis rėkia visą naktį, nevalgo, o kakta vėsi: kas čia galėtų būti?“ arba pati prašytų, kad vyras pasiklaustų sesers, kaip galima skaniau pagaminti pietus.
Ir darytų tai be lašo ironijos, nuoširdžiai. Juk tuo metu ji pereitų į Mažos Naivios Mergaitės būseną. Pereitų, o ne suvaidintų - tai ne tas pats. Jei jūs prisimintumėt, kaip jūs kažkada vaikystėje „iš apačios“ žiūrėdavote į vyresnes mergaites, tai suprastumėt, ką reiškia „įeiti“ į kurią nors būseną.
Žinoma, jūs neprivalote keisti savęs dėl vyro sesers. Jūs galite nemokėti ir nenorėti žiūrėti į ją iš kitokios pozicijos. Tačiau ir vyro pakeisti negalite.
Ką jums su tuo daryti? Jei jūs negalite perauklėti vyro, todėl mano manymu, galite pakeisti tik savo požiūrį į šią situaciją.
Įsivaizduokite, kad vyro sesuo - jo „kraitis“.
Galima prisiminti, kad tai ne vienintelis atvejis, kuomet kartu su sutuoktiniu į mūsų gyvenimą ateina:
Sutuoktinio daiktai;
Jo ne visuomet mums patinkantys įpročiai;
Jo ne visuomet mieli tėvai ir giminaičiai;
Jo kartais kitokia kultūra ir pažiūros.
Ir, aišku, nėra dažnas dalykas, kad mums visiškai tiktų visas šis „kraitis“. Tačiau mes negalime, kaip jūs ir pati rašote, „atsiriboti“ nuo viso to, jei tik pats mūsų sutuoktinis nenori to pats.
Įsivaizduokite, kad jūsų vyras pareikalautų, kad jei jau jūs jį mylite, tai privalote atsižadėti savo tėvų, kalbos ir mėgstamų jūsų šeimoje televizijos laidų. Jūs tikriausiai pasijustumėte užgauta ir nesuprastumėte, už ką jūs turite šitaip aukotis.
Šiuo metu jūsų vyras nesutiktų „nurašyti“ savos sesers nuomonę. Jums belieka išmokti priimti ją kaip dalį visumos, kuri vadinasi „mano vyras“.
„Priimti“ nereiškia, kad jūs turite apsimesti, jog jums labai patinka jo sesuo. Ir kad jūs irgi pritariate viskam, ką ji sako. Tiesiog jūs galite pažiūrėti į jūsų santuoką kaip į pirkinį, kurio kaina – turėti štai tokią seserį. Kuri, beje, saugo jus nuo perdėto pasitikėjimo savo įtaka vyrui. Ir padeda jums geriau suprasti jūsų motiną - juk vyro sesers dėka jūs patenkate į panašią situaciją, kurioje buvo jūsų mama.
Ar jums ši kaina per didelė? Tuomet nepirkite.
O jei perkate - mokėkite visą kainą.
Sėkmės jums.
Pagarbiai.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt