Publikuojame ištrauką iš leidyklos „forSmart“ išleistos Connirae Andreas ir Steve'o Andreas knygos „Protas turi širdį“.
Savivokos įtaka tarpusavio santykiams
Ona ir Bobas buvo vedę septynerius metus. Nors santuokinis gyvenimas klojosi gerai, jie kreipėsi dėl vieno nuo pat draugystės pradžios trikdžiusio dalyko. Anot Bobo, Ona vis jautėsi neužtikrintai jųdviejų santykių atžvilgiu ir nuolatos siekė jausmų patvirtinimo. Bobas turėdavo aštuonis ar dešimt sykių per dieną pasakyti Onai, kad ją myli. Jei to nepadarydavo, Ona pradėdavo klausti, ar jis ją mylįs, ir ji tol netapdavo patenkinta, kol jis neištardavo to tinkamu – meiliu ir švelniu – balsu.
Bobą tai erzino. Kartais jis jausdavosi įžeistas, nes meilę žmonai rodydavo įvairiais būdais, daug kartų per dieną ją meiliai apkabindavo. Jei jie dėl ko nors rimtai susiginčydavo, Ona būdavo įsitikinusi, kad Bobas jos niekada nemylėjo. Kivirčams pasibaigus, vyras turėdavo ne sykį pakartoti ją mylįs.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai – paprastas skirtingų meilės rodymo būdų atvejis: kad Ona jaustųsi mylima, ji iš Bobo turi išgirsti meilę įrodančius žodžius, o Bobui reikia matyti besišypsančią žmoną ir jausti jos meilius prisilietimus. Skirtingoms poroms būdingi įvairūs meilės patvirtinimo būdai. Bobas teigia:
– Apie Onos meilę man suprantu iš jos prisilietimų ir žvilgsnio, ir negaliu suvokti, kodėl jai reikia dešimt sykių per dieną išgirsti mane, prisipažįstantį mylint. Kiekvienas gali kalbėti, ką nori, tačiau juk svarbiausia yra veiksmai.
Onai Bobo žodžiai buvo kone svarbesni nei jo prisilietimai. Nors tai vyrui rodės nenatūralu, jis įprato žmonai kasdien vis kartoti, kad ją myli, ir tai buvo veiksminga. Tačiau kai jie susipykdavo, jam sunkiai sekdavosi jaustis mylinčiu vyru, todėl jei ir sakydavo Onai ją mylįs, jo balsas skambėdavo visai kitaip – nenuoširdžiai, neįtikinamai. Būtent dėl to Onai jų nesutarimai būdavo tokie skaudūs.
Ona pripažino, kad Bobas prie jos dažnai meiliai prisiliesdavo ir kitaip rodydavo jai dėmesį. Nepaisant to, ji jausdavosi iš tiesų mylima tik tada, kai Bobas jai tai pasakydavo.
– Kai Bobas tuo švelniu, sodriu balsu sako man, kad mane myli, jaučiuosi išties nuostabiai – saugi ir laiminga. Toks malonus jausmas tęsiasi kurį laiką, bet netrukus tai pradeda nykti, ir aš vėl pradedu abejoti.
Taigi problematiška buvo ne tik tai, kad jie skirtingais būdais vienas kitam rodė meilę. Onos problema buvo ta, kad ji mylima jausdavosi neilgai, todėl gana dažnai patekdavo į keblią situaciją. Kas gi atsitikdavo, kai Bobas nejausdavo meilės, t. y. to nepasakydavo?
Savęs suvokimas: kaip žinoti, kas esame?
Daugelis mūsų siekiame patvirtinimo iš kitų tais aspektais, kurių patys savyje niekada nepatiriame. Jei manome, kad kažko nesugebame, nesame seksualūs, mylintys, vertingi, dažnai to patvirtinimo ieškome kituose. Būtent todėl taip svarbu jausti, jog turime šias savybes, kad netektų beviltiškai siekti išorinio jų patvirtinimo.
Paklausus Onos, ar ji laiko save mylinčiu žmogumi, ji kiek nustebusi ir pasimetusi atsakė:
– Meilė nėra tai, ką jauti tu! Meilė yra tai, ką gauni iš kitų žmonių!
Buvo akivaizdu, kad buvimas mylinčia nebuvo tapęs jos savivokos dalimi. Jei Ona save laikytų mylinčiu žmogumi, tuomet pilnatvės jausmas joje pasiliktų ilgam.
– Kaip manai, ką tau reikštų laikyti save mylinčia moterimi?
– Keistas jausmas! – sutriko Ona.
Porų darnos išlaikymas
Dėmesio nukreipimas į Oną jokiu būdu nereiškia, jog ją „kaltiname“ ar laikome turinčia „charakterio defektų“. Dirbant su pora svarbu elgtis labai atsargiai, kad pokyčių proceso metu viena ar kita pusė nepasijustų esanti „kalta“, turinti „problemų“. Toks požiūris gali sukliudyti santykių gerinimą.
– Kai poros pradeda gyvenimą kartu, ypač svarbus tampa suvokimas, kad kiekvienas poros narys turi skirtingų vienas kitam patrauklių savybių, ir kad kiekvienas yra maždaug tiek pat sumanus. Taip pat kiekvienas mūsų tam tikrose srityse gali tapti dar sumanesnis. Kuo dažniau šia galimybe pasinaudojame, tuo daugiau gyvenime pasiekiame. Jums abiems galima pagelbėti pasiekti tai, ko norite, taip, kad nė vienas iš jūsų nesijaustų „paliktas už borto“. Ona, ar ne tiesa, kad šioje srityje tu turėtum platesnių pasirinkimo galimybių?
Ona užtikrintai linkteli galvą.
– Bobai, kol dirbsime su Ona, pagalvok, kurioje šių santykių srityje norėtum turėti daugiau pasirinkimo laisvės, kad ir tu gautum tai, ko nori.
Kaip sukurti tvirtą savęs suvokimą?
Lengviausias būdas padėti Onai sukurti tvirtą jos suvokimą apie save, kaip apie mylinčią moterį, yra pažvelgti, kaip ji tai daro kitose srityse.
– Ona, ar gali pasakyti vieną dalyką, kuris tavo viduje yra tikras nepaisant to, ką apie tai mano kiti?
– Na, manau, jog esu atkakli... protinga... Žinau, jog esu maloni.
Kalbėdama apie atkaklumą Ona abejojo, o kalbėdama apie malonumą, priešingai, – buvo užtikrinta.
– Ona, iš kur žinai, kad esi maloni? Kokia vidinė patirtis tau leidžia būti tikrai, kad esi maloni?
– Na, kai galvoju, kad esu maloni, jaučiuosi šiltai ir švelniai.
– Tai jausmas, kurį susieji su buvimu malonia, bet aš klausiu tavęs ko kito – kaip tu žinai, kad esi malonus žmogus? – Ona minutėlę susimąstė.
– Prisimenu situacijas, kuriose buvau maloni, – tai sakydama, ji žvilgterėjo į kairę ir mostelėjo kaire ranka. Tai man parodė, kur savyje ji matė tuos malonumo vaizdus.
– Kokiu būdu tu galvoji apie tas situacijas, kurių metu buvai maloni? Ar kalbėdama su savimi, ar regėdama vaizdus, ar jausdama judesius, kuriuos darei, kai buvai maloni?
– Aš matau vaizdus tų akimirkų, kai kam nors buvau maloni, – Ona vėl mostelėjo kaire ranka. – Matau jų visą krūvą, lyg iš eilės einančių. Jie – visai nedideli, maždaug rankos atstumu.
– Gerai. Tai informacija, kurią naudoji žinojimui, jog esi malonus žmogus. Dabar pasakyk, kas atsitinka savęs suvokimui, kai prisimeni, kad dėl susierzinimo ar ko kito buvai nemaloni pašnekovui? – šis klausimas leis nustatyti, ar Onos savęs kaip malonios moters suvokimas yra nuolatinis, nepaisant pasitaikančių suklupimų.
– Tokiais atvejais susirūpinu ir darau viską, ką galiu, kad išspręsčiau susidariusią situaciją, tačiau vis tiek manau, kad esu malonus žmogus.
– Kadangi jausdama nemalonią situacijos eigą tu mėgini pasitaisyti, tik patvirtina faktą, kad esi malonus žmogus, ar ne?
Ona atrodė susimąsčiusi.
– Niekada taip apie tai negalvojau. Gal tai ir tiesa. Tiesiog paprastai mąstau apie tuos momentus, kai buvau maloni.
– Ar tu gali įsivaizduoti, jog suvoki save, kaip mylimą moterį, lygiai taip pat, kaip jauti save, esančią malonią?
– Tai atrodo taip keista... Tiesiog niekada nesu taip galvojusi apie buvimą mylima. Galbūt, jei viduje turėčiau tokį pat buvimo mylima jausmą, nebebūtų toks svarbus Bobo kartojimas, kad mane myli? ... Ne, tam neprieštarauju. Gal tai ir nebloga idėja, – Onai mąstant apie šio klausimo esmę, nebuvo matyti jokių neverbalinių požymių, rodančių jos priešinimąsi.
– Dabar užmerk akis ir prisimink situaciją, kurioje buvai ir mylinti, ir mylima... Šį vaizdą perkelk į tą pačią vietą, kurioje yra malonios Onos vaizdas. Padaryk jį lygiai tokį patį, koks buvo malonumo vaizdas: tokio pat dydžio, taip pat nuo tavęs nutolusį, – Ona pasuka galvą į kairę, tuo parodydama, kad vaizdą perkelia į tinkamą vietą. – Dabar prisimink kitą pavyzdį, kurioje buvai ir mylima, ir mylinti, galbūt su kitu žmogumi, kitoje situacijoje. Šį vaizdą perkelk šalia prieš tai susikurto vaizdo. Tai daryk tol, kol turėsi visą virtinę nedidelių rankos atstumu iš eilės išdėstytų paveikslų, – užduočiai nusakyti specialiai buvo naudojami tie patys žodžiai, kuriuos Ona iš pradžių pasitelkė vaizdų, kuriuose ji buvo maloni, apibūdinimui. Tai leido jai susikurti analogišką vidinį žinojimą, naudotą malonaus žmogaus įvaizdžiui. – Leisk man žinoti, jei prireiks pagalbos, ir pasakyk, kai jausiesi atlikusi užduotį.
Ona vieną kitą minutę kantriai dėliojo mylimos ir mylinčios savęs vaizdus.
– Jau.
– Gerai. Atmerk akis. Viskas vyko gana sklandžiai. Ar turi klausimų?
– Ne. Buvo gana įdomu. Iš pradžių atrodė keista, bet tai veikia. Su kiekvienu perkeltu vaizdu jaučiausi vis geriau. Tiesa, buvo daug lengviau galvoti apie buvimą mylinčia negu mylima. Jaučiu, jog galiu daugiau kontroliuoti, kai myliu pati, ir tam tikra prasme negaliu būti mylinti, jei nesu mylima.
– Taigi, ar esi mylinti / mylima moteris? – Onos žvilgsnis trumpam nukrypo į kairę.
– Taip, esu. Dabar tai suprantu, – jos nežodinis elgesys, akys, žvelgiančios kairėn, atitinkamas balso tonas turėjo didesnę reikšmę nei žodinis atsakymas.
– Bobai, netrukus paprašysiu tavęs pasakyti Onai, kad ją myli. Ona, kai jis tai sakys, noriu, kad stebėtum, ar jautiesi kitaip nei anksčiau. Bobai, prašom.
Bobas švelniai ištarė:
– Ona, myliu tave.
Ona kilstelėjusi galvą nusišypsojo:
– Ir dabar malonu tai girdėti, tačiau, regis, aš pati tai jau žinau. Lygiai taip, kaip būna, kai žinai, jog padarei gerą darbą, ir tuomet kažkas pasako komplimentą. Smagu, kad kažkas tai pastebi, bet ir pats tą jauti.
– Ona, užmerk akis ir įsivaizduok dieną po trijų savaičių. Visą tą laiką Bobas su tavimi elgėsi lygiai taip pat, kaip ligi šiol, išskyrus tai, kad iš jo „Aš tave myliu“ išgirdai tik vieną sykį. Kaip dėl to jautiesi?
Ona plačiai nusišypsojo:
– Išgirdau vidinį balsą, lyg pašnibždomis sakantį: „Nagi, pagaliau jis tai pasakė!“ Bet, tiesą sakant, tas vidinis balsas nuskambėjo nerimtai... Bala nematė.
Nuo šio pusantros valandos trukusio užsiėmimo jau praėjo dveji metai. Abu – ir Ona, ir Bobas – šiandien teigia, kad šios problemos nebeliko. Vyras žmonai pasako ją mylįs kelis sykius per savaitę, o pati ji to beveik niekada nebeprašo. Kai jie susipyksta, nors tai ir tebėra nemalonu, Ona nebesijaučia beviltiškai ir į viską reaguoja daug ramiau.
Savivokos vystymas
Ne kiekvienas savo įvaizdį suvokia kaip Ona – kairėje pusėje eile surikiuotais vaizdais, tačiau kiekvienas turi galimybę vienokiu ar kitokiu būdu galvoti apie savo sugebėjimus ir savybes.
Kiekvieno žmogaus nuolatinį savęs suvokimą išreiškia tam tikra vidinė struktūra. Nors dažnai nėra taip paprasta šią struktūrą pakeisti, esmė lieka tokia pati – išsiaiškinus, kokiu būdu žmogus galvoja apie save, imtis tiesioginės šio galvojimo būdo transformacijos.
Ona nežinojo, kaip galvoti apie save, kaip apie mylimą moterį. Kai kuriems žmonėms būna ir blogiau – jie būna susikūrę ryškų savęs, kaip kitų nemylimo, įvaizdį, arba apskritai stokoja aiškios savivokos. Dažno įvaizdis būna pripildytas nesėkmių, klaidų, pažeminimų ir kitų negatyvių vaizdų. Ar tai vaikas, manantis, kad jam nepasiseks mokykloje, ar suaugusysis, tikintis, kad niekada neužmegs harmoningų santykių, – save patį menkinantis įvaizdis paprastai tampa nuolatinio savęs žeminimo įrankiu. Šiuo atveju neužtenka vien teigiamo savivokos struktūros sukūrimo – prieš pateikiant teigiamą ir naudingesnį savęs įvaizdį, pirmiausia reikia pakeisti jau esamus negatyvius vaizdus.
Kai kurie žmonės yra visiškai įsitikinę savo nuostabumu, nors ir ne visi su jais sutinka. Jie turi nuolatinį savęs įvaizdį – klaidingą savęs konceptą, nereaguojantį į siūlomas pastabas. Žmogus gali manyti esąs malonus, tačiau elgtis žiauriai to nepastebėdamas. Žmogus gali manyti mokąs meistriškai juokauti ir nejusti, jog niekas iš jo pokštų nesijuokia. Ironiška: nors tokiems žmonėms labiau reikia pagalbos, jie yra mažiau linkę jos siekti!
Mūsų savivoka turi didelės įtakos mūsų elgesiui. Todėl taip svarbu suvokti, kaip įvaizdžio pakeitimas gali nulemti mūsų elgseną, ir siekti tik tokių pakeitimų, kurie mūsų gyvenimus darytų geresnius. Ar žinojimas, kad esate mylimas, padaro jus meilesnius, jautresnius, geresnius? O galbūt dėl to tampate „princu / princese“, ignoruojančia savo šeimos ir draugų nusiskundimus?
Ar žinojimas, kad esate seksualus, leidžia labiau save vertinti ir elgtis taip, kad tuo džiaugtųsi ir jūsų sutuoktinis? O galbūt tai skatina nepaisyti sutuoktinio norų ir sukelia vien nesutarimus? Tik tuomet, jei vidinis žinojimas leidžia tapti geresniais žmonėmis ir gerina mūsų santykius, jis yra naudingas.
