Nebe pirmą kartą susiduriu su tokia situacija, kurioje mane apima neviltis. Domiuosi psichologija, esu pasiekusi tokią stadiją, kad jau gana dažnai atskiriu tai, kaip jaučiuosi, ir kaip elgiuosi, suprantu, kad kilus konfliktui, geriausia visada kalbėti pirmu asmeniu, konflikto metu stengiuosi kaip įmanoma vengti kitų ankstesnių situacijų minėjimo, apibendrinimų ir pan.
Deja, nepaisant visų mano žinių ir įgūdžių, su vyrais vis iš esmės užstringu tokiose pačiose situacijose.
Tarkime, pradeda vykti kažkas, kas manęs netenkina, arba mane žeidžia. Tarkime, dabartiniuose santykiuose paskutinius du – tris mėnesius nuolat girdėdavau “aš užsiėmęs”, “man reikia eiti”, “aš turiu daug darbo” ir pan. Po nemažo kiekio tokių pasikartojimų, kai įsitikinau, kad man nesivaidena, tiesiog nustojau siekti dėmesio, kurio iki tol visuomet siekiau švelniu, kaip man atrodė būdu, domėdamasi, kaip sekėsi, teiraudamasi, kuo jis užsiėmęs, ir t.t. ir pan., tai daryti nustojau, nes vis tiek neveikia.
Tada gavau reakciją: “kas tau yra?”. Tada sakau, jeigu nori girdėti, pasakysiu. Nes jau irgi esu patobulėjusi, ir jei mane tikrai nori išgirsti man svarbus žmogus, aš jam širdį atvėrinėju, nepriklausomai nuo to, kad man tai yra skaudus procesas pasakoti apie savo neigiamus jausmus, ir tuo pačiu eiti per baimę atsiverti, būti pažeidžiamai ir dar pasirodyti galbūt kvailelei, patiriančiai ne tokius jausmus, kokių jis tikėjosi iš manęs. Tiesiog tikiu, kad nėra tiesesnio kelio į gerus santykius nei atvirumas ir tiesos sakymas.
Atrodo, jau ir paruošiu tą žmogų, įspėju, kad tai yra mano jausmai, kad aš nieko nereikalauju jais, kad man dabar reikia tik vieno – būti nepertrauktai ir išklausytai, ir pageidautina, nenubaustai agresyvia reakcija už “neteisingus” jausmus.
Na, atrodo, su tokiu paruošimu dar atlaiko, kol papasakoju. O tada, kai man atrodo, kad va dabar jau viskas ir turėtų pakrypti į geresnę pusę, t.y. jis mane išklausęs, turėtų mane geriau suprasti, ir prasideda. Sakau, ar tu matai, kaip aš jaučiausi? Argi aš buvau kovingai nusiteikus? Nes kai nustojau siekti dėmesio, mano atsitraukimą pavadino kova. Beje, jis pats taip kovoja, atsitraukdamas. Tada pradeda man labai piktai sakyti – ko čia nori, ko kabinėjies, ko taip aršiai gini savo nuomonę, tu visada “taip” reaguoji ir t.t. ir pan.
Nors laikau save taikiausia pasaulyje būtybe ir stengiuosi kiek įmanoma spręsti konfliktus konstruktyviai, pasijaučiu aklavietėj. Manęs netenkinančio elgesio negaliu toleruoti, nes taip nustosiu gerbti save ir jaučiuosi kaip daiktas, nematoma ir negirdima. O kai bandau atsitraukti, tai jis įvardina kaip agresiją. O kai bandau pasakyti, kaip jaučiuosi, irgi agresija.
Man tokia situacija kartojasi jau daug kartų, ir jau su antru žmogumi. Kur darau klaidas? Ar iš tiesų yra vyrų, kurie yra pajėgūs išgirsti moters jausmus ir tai priimti normaliai? Nebežinau, ką galvoti, ima neviltis, nežinau kelio iš situacijos, nenoriu vėl nutraukti santykių kaip su emociškai nebrandžiu žmogumi, bijau, kad pradėsiu blogai galvoti apie visus vyrus ir nuo jų nusišalinsiu.
Vaida (vardas pakeistas)
Pataria Linga Švanienė, psichologė, integralinio neuroprogramavimo psichoterapeutė:
Labas, Vaida,
Jūs domitės psichologija, išmokote atpažinti savo jausmus bei emocijas. Puiku. Tačiau vien jausmų įvardinimas yra uždavinio, kurį reikia išspręsti, sąlyga, o ne sprendimas. Tai, kad bandote papasakoti, kaip jaučiatės, savo vyrui, situacijos negelbsti. Vyras nesidomi psichologija, savo šeimoje, iš kurios yra kilęs, nebuvo pratinamas nei reikšti jausmų, nei domėtis, kaip jaučiasi kiti.
Tad natūralu, kad neįprastą jam situaciją priima kaip pavojingą ir tam patvirtinimų randa. Taip taip! – ko ieško, tą randa. Jūs pasakojate, kaip jums buvo skaudu (pikta, apmaudu, liūdna, graudu ir t.t.) dėl to, kad jis kažką darė ne taip, kaip jūs tikėjotės, arba išvis nieko nedarė. O jūsų vyras tame girdi kaltinimą: “Vaida nesako, kad aš blogas, tačiau ji teigia, kad dėl manęs blogai jaučiasi, vadinasi, tokiu būdu sako, kad aš esu blogas. Vadinasi, sako, kad turiu jaustis kaltas.” Ir vyras pradeda gintis priešpriešiniais kaltinimais “tu visada taip!”, “tu mane puoli!”, “ko kabinėjiesi!”.
Tikiu, kad jūs žinote, jog netinka teigti asmeniui, jog jis yra “blogas”, ir kalbate jam apie jo elgesį bei savo jausmus, tačiau tai esmės nekeičia.
Kokia yra išeitis? Kaip visada, galima (ir reikia) pradėti nuo savęs. Būdų yra daug. Kadangi stebėjom, kokia gali būti vyro mąstymo eiga, pažiūrėkim, kokios mintys sukasi jūsų, Vaida, galvoje. Psichologai – “kognytivistai” “atrado”, kad nerimas, pyktis, apmaudas, įsiūtis ir kiti stiprūs negatyvūs jausmai kyla ne dėl to, kad susidarė tam tikra situacija ar kažkas įvyko, o todėl, kad žmogus savaip įvertino tą situaciją, ir jo mintys iššaukė būtent tokius jausmus. Pakeitus mintis, pasikeis ir jausmai.
Pavyzdžiui, Vaida, jūs kelis kartus kreipdamasi į vyrą išgirdote iš jo “neturiu laiko”, “esu užsiėmęs”, ir jūsų galvoje kilo mintys: “jis į mane nekreipia dėmesio”, “aš jam esu tuščia vieta” ar net “visi vyrai yra emociškai nebrandūs”. Jūs supykote, nusprendėte išvis nebesikalbėti. Kitaip sakant, jūsų emocijas sukėlė ne pati situacija, o mintys apie situaciją. Tad ir išeitis – pakeisti mintis.
Kaip tai padaryti? Užduokit sau eilę klausimų. Pradėkit nuo: ar tai tiesa, kad jis nekreipia į mane dėmesio? Jei atsakytumėt - ”taip”, tada paklauskit savęs: ar esu absoliučiai įsitikinusi, kad jis į mane nekreipia dėmesio? Manau, kad dabar suabejosit. Atraskit tris atvejus iš gyvenimo, kurie patvirtintų, jog vyrui jūs rūpite. Tikrai atrasite.
O dabar (pagal K. Bairon) apverskite šią mintį. Pavyzdžiui taip: “Aš nekreipiu dėmesio į vyrą”. Ar tai tiesa? Manau, nesunkiai sugebėsite atrasti pavyzdžių iš gyvenimo, kad ir šis teiginys yra tiesa. Apverskim dar kartą – “Aš nekreipiu dėmesio į save”. Ir vėl užduokim klausimą, ar tai tiesa. O juk ir tai tiesa. Galite atrasti daugybę pavyzdžių, patvirtinančių tai. O dabar pagalvokite, kaip jaustumėtės, jei neturėtumėte minties, kad vyras į jus nekreipia dėmesio. Tikriausiai, būtumėte rami, pasitikinti savimi, atvira, mylinti, priimanti. Ar yra kokia priežastis, verčianti jus pasilikti su mintimi, keliančia neigiamus jausmus? Tikiuosi, kad ne. Štai ir atliktas darbas.
Kviečiu analogiškai padirbėti ir su kitomis mintimis, sukeliančiomis nemalonius jausmus. Pradėkite nuo savo jausmo atpažinimo ir įvardinimo (tai jūs jau mokate). Tada prisiminkit, kokia mintis sukėlė šį jausmą. Tarkim, jūs supykot. Taip ir sakykit: “Aš pykstu, todėl kad….” – ” …todėl, kad jis visada mane kaltina.” Arba – “…todėl kad jis nenori manęs suprasti.” Arba – “Esu nusivylusi, nes man visada nesiseka su vyrais.” Ar panašiai. Dabar jau turite mintį, su kuria galite padirbėti.
Paimkim ir kartu panagrinėkim dar vieną jūsų mintį: “Aš negaliu toleruoti manęs netenkinančio kitų elgesio”. Ar tai tiesa? Ar jūs absoliučiai įsitikinusi, kad tai tiesa? Atraskit tris atvejus iš gyvenimo, kai toleravot tai, kas jums netiko. Pavartykit mintį: “Aš negaliu toleruoti (nepriimu) savęs, kai netinkamai elgiuosi.”, “Aš galiu toleruoti save, kai netinkamai elgiuosi.”, “Aš nepriimu savęs, kai galvoju, kad kiti netinkamai elgiasi.” Ir vėl kiekvienai minčiai atraskit patvirtinančių atvejų iš gyvenimo.
Kaip jaučiatės, kai galvojate, kad negalite kitų toleruoti, kai jie netinkamai (jūsų nuomone) elgiasi? Pikta, suirzusi, įsitempusi, reikalaujanti ir t.t. O dabar įsivaizduokit, kad šios minties neturite. Kaip jaustumėtės? Vyro elgesys tiesiog yra toks, koks yra, o jūs negalvojate, ar jis jums tinka, ar reikia jį toleruoti, ar netoleruoti. Įsivaizduoju, kad tada jaustumėtės laisva, rami, atsipalaidavusi, žinanti savo vertę, geranoriška. Ar yra kokia priežastis toliau gyventi su mintimi “Aš negaliu toleruoti manęs netenkinančio kitų elgesio”?
Atsakinėdama į klausimus ir ieškodama patvirtinančių pavyzdžių neskubėkite, išbūkite su savo atsakymais, su transformuotomis mintimis, su jausmais, kylančiais šiame procese. Visa tai labai neįprasta. Šokiruojančiai nauja. Pamatykit, pajuskit, išgirskit, kad tik jūsų mintis, o ne situacija verčia jus vienaip ar kitaip jaustis. Jūs galite pasilikti su ta mintimi ir toliau, o galite ją paleisti ar pakeisti. Tai jūsų pasirinkimas. Ir atsakomybė. Sėkmės!