Tuos „bloguosius“ užgniauždami giliai viduje nė neįtariame, kokių psichologinių problemų ilgainiui gali kilti, įspėja psichologė Kristina Kalantaitė, paramos fondo „Jaunimo linija“ Klaipėdos skyriaus vadovė.
- Kokie žmonės labiau nemoka ar nenori atpažinti ir priimti savo jausmų?
- Nesinori apibendrinti visų žmonių, tai labai individualu. Vieni puikiai atpažįsta savo jausmus, kiti jų neatpažįsta, bet dėl to galvos nesuka. Jausmų atpažinimo nemoko jokioje mokykloje. To mokomės visą gyvenimą siekdami kuo geriau pažinti save.
Ypač svarbu įsiklausyti į kūno siunčiamus signalus – jis pirmasis mums praneša: atsiranda raumenų įtampa, pagreitėja kvėpavimas, padidėja verksmingumas ir kt. Natūralu jausti tam tikrus jausmus: liūdesį, kai ko nors netenkame; pyktį, kai iš mūsų tyčiojamasi; bejėgiškumą, kai nepasiseka kelis kartus iš eilės.
Atpažinti jausmus padeda mėginimas rasti jausmo priežastį. Reikia pagalvoti, koks kito žmogaus veiksmas sukėlė tokius mano jausmus. Savanoriaudama „Jaunimo linijoje“ ne kartą dalyvavau akcijoje „Kaip jautiesi?“: žmonių prašėme sustoti, pagalvoti ir parašyti, kaip jie tą akimirką jaučiasi. Smagu matyti žmonių nuostabą atradus daugiau jausmų apibūdinimų, ne tik „gerai“ ar „blogai“.
- Turbūt daugumai nekyla klausimų, kaip išgyventi džiaugsmą, malonumą, kitus teigiamus jausmus. O kaip išgyventi neigiamus – pyktį, pavydą, gėdą, kaltę?
- Visuomenė linkusi skirstyti jausmus į „gerus“ ir „blogus“, tačiau visi jausmai yra reikalingi ir svarbūs kiekvienam iš mūsų, nors ne visi mums malonūs. Neigiamus jausmus reikšti sunku, nes pirmiausia reikia juos pažinti. Rekomenduojama nekaupti nuoskaudų, o iškart jomis pasidalyti su įskaudinusiu žmogumi. Kitu atveju kaupiamos nuoskaudos susivys į vieną didelį skriaudų kamuolį, kurį sunku valdyti ir kuris gali sunkiai prislėgti. Tada neberandame tikrosios konflikto priežasties, imame kaltinti vieni kitus ir išspręsti konfliktą pasidaro labai sudėtinga.
Neretai reikšdami jausmus, ypač pyktį, imame svaidytis kaltinimais. Tačiau tinkamiausia būtų jausmus įvardyti vartojant įvardį „aš“, o ne „tu“. Pavyzdžiui, užuot sakę: „Tu mane sunervinai“, galime sakyti: „Aš supykau“, vietoj frazės: „Tu mane nuliūdinai“ – „Aš susierzinau.“ Užuot priekaištavę: „Tu nusišneki“, galime sakyti: „Man sunku suprasti tave“, „Aš tavęs nesuprantu“ ir pan. Taip skatinamas pagarbus bendravimas, neįsiveliama į ydingą pykčio ratą, kai svaidomasi tik kaltinimais vienas kitam. Be to, taip reikšdami jausmus neįžeidžiame kito žmogaus ir prisiimame atsakomybę už savo jausmus.
Reiškiant emocijas per pokalbį svarbu įvertinti jausmo stiprumą ir nedramatizuoti situacijos. Pavyzdžiui, labai skiriasi pasakymai „liūdnas vakaras“ ir „tragiškas vakaras“ arba „visą dieną nerimavau“ ir „visą dieną gyvenau lyg košmare“.
Kalbant apie gėdą, kaltę ir kitus nemalonius jausmus labai svarbu suprasti, kad mes turime teisę į įvairius jausmus. Kaip ir kiti žmonės. Tinkamai išreikšti jausmus – vėlgi mėginimas suprasti jų priežastį, kalbėjimas apie juos, išsikalbėjimas, priėmimas, kiek jie yra natūralūs tam tikroje situacijoje.
Kai žmonės nesusitvarko su jausmais, jiems reikia specialistų pagalbos. Tai natūralu, nes kiekvienas turime ribą, kiek ir kokių jausmų galime išgyventi, kiek turime jėgų su jais tvarkytis. Svarbu yra išsakyti jausmus ir nebijoti kreiptis pagalbos, nes, pasak airių patarlės, žmonės gyvena vienas kito prieglobstyje.
- Vieni jausmus užgniaužia, kiti išlieja spontaniškai, dar kiti apgalvoję ramiai juos išsako. Ar visi šie raiškos būdai yra tinkami? Nuo ko tai priklauso?
- Visi jausmų raiškos būdai yra geri ir tinkami, jei jausmai reiškiami socialiai priimtinais būdais ir nekenkia nei kitiems, nei pačiam jausmus reiškiančiam žmogui. Kai kurie jausmų raiškos būdai yra universalūs, kiti individualūs, būdingi tik konkrečiam žmogui, kuris žino, kas jam geriausia. Mes reiškiame jausmus taip, kaip išmokome tai daryti. Be to, to mokomasi visą gyvenimą.
Labai svarbi šeimos patirtis. Mokomės iš savo tėvų, perimdami jų jausmų raiškos būdus. Svarbi ir aplinkos reakcija. Jei rodome jausmus ir aplinka tai priima, tikėtina, kad panašiai elgsimės ir kitą kartą. Nors dažnai atrodo, kad jausmus išreiškiame labai greitai, vis dėlto tai yra iš artimųjų išmokti dalykai ir patikrinti aplinkinių reakcijomis.
- Kodėl kai kurie žmonės užgniaužia savo jausmus? Kokių dėl to kyla psichologinių pasekmių?
- Dažnai bijome aplinkinių reakcijos, kad būsime ne taip suprasti, pasmerkti, kad apie mus netinkamai pagalvos. Viena iš priežasčių, kodėl bijome reikšti jausmus, – nerimas dėl savo statuso. Bijome to, ko nežinome ir nepažįstame.
Kita baimės priežastis – nesėkminga patirtis, jei mūsų jausmų raiškos būdai jau buvo pasmerkti ar sukritikuoti. Tarkim, jei žmogus dažnai į stresą reaguoja ašaromis, gali įgyti „žliumbiko“ etiketę ir pan.
Žmonės linkę užgniaužti nemalonius jausmus, nes juos reikšti sunku ir jautru, todėl dažnai pasirenkama strategija – slopinti kylančius nemalonius jausmus. Tą akimirką mes išvengiame konflikto, tačiau ilgainiui dėl to gali kilti sunkumų.
Užgniaužiant jausmus savyje auga vidinė įtampa, nerimas, didėja depresijos rizika. Gali kilti ir įvairių psichosomatinių susirgimų, atrodytų, be jokios fiziologinės priežasties ima varginti neaiškios kilmės skausmai, karščiuojama.
Ypač vyrai bijo ir vengia reikšti savo jausmus, nes visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad vyrai neverkia, jiems verkti nevalia. Liūdna, bet tenka išgirsti, kad šiuo posakiu vis dar vadovaujasi kai kurie tėvai, darželių ir mokyklų darbuotojai. Tokiame kontekste įžvelgiu ypač akivaizdų ryšį tarp baimės, nemokėjimo reikšti jausmų ir savižudybės rizikos.
Lietuvoje labai daug savižudybių. Kasmet mūsų šalyje nusižudo apie tūkstantį žmonių, 80–90 proc. iš jų yra vyrai.
- Ar teisingai elgiamės, kai artimąjį ar draugą, ištikus kokiai nors bėdai, guodžiame: „Neliūdėk, nesijaudink, geriau apie ką kita galvok“?
Kai artimas žmogus pasidalija savo sunkumais, norisi ką nors jam pasakyti, paguosti, nuraminti. Kai sakome „neliūdėk“, „viskas bus gerai“, „pažiūrėk, kitiems dar blogiau“, „neverk“, tarsi neleidžiame žmogui jaustis taip, kaip jis tuo metu jaučiasi. Tarsi teigiame, kad tai, ką jis jaučia, yra negerai, kažkas blogo. Tačiau tai netiesa.
Visiškai natūralu, kad mes jaučiame įvairiausius jausmus, ir svarbu juos išgyventi. Jei žmogus pasakoja apie savo jausmus, vadinasi, jam svarbu jais dalytis. Sakydami „neliūdėk“ ar „neverk“ tarsi atstumiame žmogų, lyg pareiškiame, kad nepriimame jo tokio – su tuo metu išgyvenamais jausmais. Nelengva, kai žmogus šalia verkia, nesmagu, kai draugas ar šeimos narys labai liūdnas. Norisi tą situaciją kaip nors „sutvarkyti“, „išspręsti“. Geriausia šiuo atveju – priimti jo jausmus, tas aplinkybes ir tiesiog pabūti šalia, t. y. leisti žmogui jausti tai, ką jis jaučia.
Pasakymas „nesijaudink, geriau apie ką kita galvok“ arba „pažiūrėk, kitiems dar blogiau“ nuvertina konkretaus žmogaus konkrečią situaciją. Tai irgi skatina žmogų užsisklęsti, nes jis nesijaučia suprastas ir išgirstas. O sakydami „viskas bus gerai“ mes tarsi pažadame žmogui tai, ko negalime ištesėti. Juk nė vienas iš mūsų nežinome, kaip bus iš tikrųjų. Gali būti gerai, tačiau gali būti ir blogiau, negu tikėjomės, arba pagerėjimas bus ne taip greitai, kaip norisi.