Tačiau viso to didžiausias minusas, kad jis susipažįsta su naujomis merginomis. Taip pat jis iš tų vaikinų, kuris bendrauja su VISOMIS savo buvusiomis. Teikia joms dovanas, meilikauja. Vėliau, net esant mums abiems, jis su jomis susirašinėja, susitinka naktimis ir pan.
Tai nebūna labai dažnai, tačiau tai mane skaudina. Sakiau jam, kad man tai nepatinka, tačiau negaliu jam uždrausti bendrauti, juk nėra jis mano nuosavybė. Kaip jam dar paaiškinti, kad mane žeidžia tokie dalykai? Arba kaip lengviau susitaikyti su šiuo jo įpročiu? Gal lengviausia būtų pasukti atskirais keliais?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Visai neseniai, jau kelintą kartą, perskaičiau pasaką „Moteris giltinė“ (Clarissa Pnkola Estes „Bėgančios su vilkais“). Ten pasakojama apie moters kaulus, kuriuos vyras netyčia išsitraukia iš ežero žvejodamas, ir apie tai, kaip jie tampa moterimi per jį: per jo baimes, gailestį, šilumą, ilgesį, jėgą. Ir kokią nepaprastą dovaną gauna žvejys, kuris pradžioje dėl to, kad tiek kaulai įsivyniojo į meškerės valą, šaukdamas iš baimės parsitempė juos namo, o vėliau ima jais rūpintis.
Kai skaitau jūsų pasidalinimą apie santykius, kuriuose vyriškis mėgaujasi merginų bendryste ir santykiais su jomis, nenoromis iškyla vaizdinys, kaip paskui vaikšto tuntai skeletų, kuriuos nedrąsu parsivesti namo ir apauginti kūnu, bet nesinori ir paleisti.
Ta pasaka man iškyla galvojant ir apie jus. Kai prisimenu tą moters kelionę iš ežero dugno iki žvejo jurtos, o po to - nuo kaulų prie savo kūno, tai man kalba, koks yra nepaprastas kelias link savo moteriškumo. Ir kiek nemažai reikia, kad jis galėtų išsiskleisti, prinokti, tapti ne tik kaulais, bet ir mėsa, oda, plaukais, regėjimu, uosle, klausa, lytėjimu, skoniu.
Kuomet jūs rašote, kad jūsų santykiai yra nuostabūs, tačiau aiškiai žinote, kad jūsų mylimas vyras vis dar leidžia sau „išsidūkti“, „pasiliksminti“, „gerai praleisti laiką“ ir būti dėmesingas daugiau nei vienai moteriai, jaučiu tarsi iš santykių gelmės, kažkas šoktų į paviršių ir ten plūduriuotų. Tikiu, kad jūsų aprašyta bendrystė gali teikti malonumą, bet ne gylį, augimą.
Kyla ir kitas jausmas: leidimo būti viskam spąstai. Rašote, kad negalite reikalauti iš kito būti jam vienintele. Neabejotinai. Tačiau tikrai galite savęs paklausti, o kaip tame jaučiatės? Jūsų partneriui reikia „išsilakstyti“, o ko reikia jums? Kada jau bus tas laikas, kai su jumis esantis žmogus baigs savo žvejybą ir pamatys tik jus? Kas turi pasikeisti judviejų santykyje, kad taip įvyktų? Pabandykite pajausti, kokia jums leidžia būti šie santykiai? Kaip jie jus augina, kuria kaip moterį? O gal sužadina visai kitokius potyrius?
Pradžioje minėtoje pasakoje yra ir dar viena vieta. Moteris giltinė yra įsinarpliojusi į valą ir negali nesekti paskui žveją. Po to ji guli ramiai, kad tik vėl netektų būti vienai. Kartais santykius su kitu asmeniu mes patiriame kaip gelbstinčius ar rišančius. Visgi verta paklausti daugiau, kad ir labai nedrąsu, apie buvimą su žmogumi...
Taigi leidimas kitam elgtis taip, kaip jam norisi, yra leidimas elgtis su savimi. Pabandykite, kad tai taptų pasirinkimo būti ar nebūti kartu ašimi, o ne bandymas atliepti liberalioms bendravimo normoms. Pajautimas, kas jums ir judviejų santykiams yra tikrasis gėris, o kas tariamas, galbūt leis ir į pokalbį su mylimu žmogumi eiti su aiškesniu jausmu apie save ir savo vietą tokioje situacijoje. Ne todėl, kad iš jo ko nors reikalautumėte, o kad galėtumėte padėti pasirinkti jam ir sau.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.