Su pamestąja dirbau kartu ir kaip tik dėl jos išėjau iš darbo, nors ir dėl jos atmesdavau pasiūlymus į geriau apmokamus darbus (buvau jau net dvi sutartis pasirašęs), vis atsisakydavau galimybės uždirbti daugiau ir geresnės aplinkos vien dėl jos… Nors tuo metu su ja ir nedraugavau.
Bet nutiko taip, kad su ja padraugavau, bet draugaujant vis norėdavau mesti, nes ji neformalioje aplinkoje elgdavosi kitaip… Toks jausmas būdavo, jog aš su ja neištversiu ir užpavydėsiu (nes ji sulaukdavo daug dėmesio iš aplinkinių vaikinų), nesuteiksiu jai to, ko ji nori gyvenime… Arba jei man pradės sunkiau sektis, ji mane pames, nes jos galvoje sukosi tik pinigai… Arba, jei suprastės mano fizinė forma, taip pat atrodė, kad bus ne kažką… Atrodė, joje mačiau netikrumą dėl savęs… O mano nuojauta taip pat klykte klykė, kad bėk kiek kojos neša!!!
Su dabartine mergina esam susižadėję ir planuojam vestuves, santykiai puikūs. Bet galvoj ir širdy siaučia ilgesys – „aš noriu tik pabendraut su buvusiąja“.
Buvusiajai visada norėjau ir sakiau, kad aš su ja noriu būt draugas, nes man patinka su ja bendraut. Ir aš nesuprantu, kodėl vis jai noriu pasiaiškint? Kad įsimylėjau jos paprastumą, tokią asmenybę, kokia ji buvo prieš įsidarbinant darbe, be drastiškų išvaizdos pokyčių, su natūralios spalvos plaukais, be didelio kiekio makiažo, tą paprastą merginą, kuriai patikdavo žaist kompiuterinius žaidimus, o ne tą pamišusią merginą dėl pinigų, sporto ir dėmesio iš bet ko… Kurios svajonės ne tik materialios buvo…
Ir kažkodėl aš desperatiškai vis su ja bandau susisiekt, nors aš dabar esu su pačia gražiausia ir nuostabiausia mergina pasaulyje… Ar čia nuo pilnaties priklauso? Ar man tikrai kažkas negerai su galva?
Pagarbiai,
Keistuolis