Taip baigėsi mano pirmasis susidūrimas su Dariumi. Kad ir kaip norėjau, tačiau mano sąžinė, kurios taip nekenčiu, trumpam prabudo. O gal ir gerai? Kad galėčiau atsikvošėti, atsiprašiau į tualetą. Ir ką jūs manote? Taip, atėjo mano mylimiausios (bent jau šią akimirką) raudonosios pusseserės.
Visa raudona atbėgau atgal į balkoną, o ten jį jau susiradę draugai. Palengvėjo dvigubai – visgi tokiai avantiūrai vis dar nesu pasirengusi. Jeigu jis mane pultų tarsi „Lech“ sirgalis, tikrai nebūčiau atsilaikiusi, tačiau kadangi bandė žavėti lėtu lietuvišku tempu.. Kodėl vyrai kartais padaro esminę klaidą – leidžia moteriai pagalvoti? Jei ji abejoja, niekada to nedarykite...
Smagiai pasiplepame, apsikeičiame kontaktais ir aš viena išsikviečiu taksi – glamonių šiąnakt man užteko. Savaitgalis nepraslenka be moralinių pagirių, tačiau atėjus pirmadieniui, kažkodėl jaučiuosi pakylėta.
Prieš pietų metą mane nustebina naujas skype kontakto pakvietimas. Kad ir kaip keista bebūtų, tai – Darius. „Ar nori prietukų, gražuole?“, - kalbina jis mane.
O ką aš prarasiu? Taip pagalvojus, jau dažausi lūpas ir kedenuosi savo plunksneles, ko ne vasaros avantiūra? Jaučiu, kaip kraują vėl užlieja malonus adrenalinas. O jei atvirai – hormonų banga.
Nieko ypatingo neaptariame – pora projektų, keletas klišinių frazių apie mano akis ir mielus žandukus ir kulniuojame atgalios. Mintyse – viliojantys prisiminimai, o tai, kad jis sumoka už pietus – kažką žada.
Kai einame link darbo, Darius pasirenka nuošalesnį kelią – mano kūnas ima virpėti. Staiga už vieno gamyklos kampo jis suima mane už liemens, įsiskverbia į lūpas ir gundomai sušnabžda: „Daugiau nebegalėjau laukti, deive“.
Turiu pripažinti, Linos nebelieka, aš visa tirpstu ir degu. Jaučiu, kaip išsiskaidau į smulkias daleles ir sproginėju. Ir kaip dabar susikaupti darbui?!
Visą savaitę jaučiuosi pakylėta – darbai, rodos, patys „pasidaro“, kolegos pastebi, jog aš išgražėjau ir vis klausinėja – galbūt įsimylėjai? Bijau, kad iki to mažai trūksta, nors jam tai eilinė chemija. Tikriausiai jis turi ne vieną merginą, kurią „apeina“?
Vis dėlto vienas dalykas siutina – po mūsų aistringos popietės iš jo daugiau jokių žinių. Nuolat tikrinu, ar jis pasiekiama skype, facebooke, bet pati vos susilaikau neparašius „o gal pakartojam mūsų pietukus?“
Vėl artėja penktadienis. Šįkart turiu ne vieną pasiūlymą, bet jaučiu, kad noriu ne to. Noriu atsiduoti. Jau nebesvarbu – su Dariumi, ar su kitu. Ir ką aš čia vaidinu? Principingą rafinuotą damą? Tokios ir lieka žavingomis trisdešimtmetėmis su -aitės pavarde.
Penktadienį popiet gaunu tai, ko ir reikėjo. O gal ne? „Nepyk, kad nerašiau – truputį susimaišiau savyje. Nieko neslėpsiu nuo tavęs, nes tu kitokia, ypatinga. Žmona išvažiavo savaitgaliui, gal palekiam prie jūros, į kokį laukinį paplūdimį?“
Jau šoku lambadą ant darbo stalo. Iš vienos pusės – tai visiškai apgailėtina, juk galėčiau su draugėmis lėkti prie tos jūros ir gal nusikabinti net dar geresnį, laisvą vyrą, tačiau Darius taip traukia, jog akimirksniu galėčiau pati nusitraukti visus drabužėlius.
Pirmiausiai mintyse perkraustau savo garderobą – turiu tiek suknelių, tiek savo miniatiūrinį maudymuką, tad manau, galime traukti bet kur, kur tik mano moralė atsisako bendrauti su šiuo pasauliu.
Ilgai nelaukus brūkšteliu savo adresą ir intriguojantį: „Pirmiausiai siurprizas pas mane, o po to - smėlio vilionės“.
Sutartu laiku apsirengiu paprastai – mėlyni džinsiukai ir nėriniuota palaidinė, pro kurią akivaizdžiai prasišviečia mano naujas liemenukas. Tik Dariui įžengus pro duris mums nebereikia žodžių. Jis puola mane giliai bučiuoti ir glamonėti. Po kelių sekundžių, abu alsuojame jau be drabužių. Savaitgalis prasideda.