Tačiau dabartinė realybė kiek kitokia. Nekenčiu penktadienių, nekenčiu atostogų ir tuo labiau, kai tądien tavo gimtadienis.
Šiandien grįžau namo ir pasijutau tokia vieniša, kad jau geriau mane sugraužtų Elzaso aviganis. Rodos, gyvenu, tačiau iš tiesų viskas eina pro šalį – draugai kuria šeimas, kolegės mezga tarnybinius romanus. O ką aš? Gal man jau pradėti nerti servetėles? Tik neaišku kam.
Šio gimtadienio švęsti nenorėjau. Kam to reikia? Kad ir per savo gimtadienį matyčiau laimingas poras ir galvočiau, kiek aš prarandu... Eiti iš klubo į klubą nesinori, nes tai reiškia, jog gali būti sulaužytas praeito gimtadienio priesakas – šokti į lovą vienai, nors ir audringai nakčiai, nebenoriu.
Dažniausiai viskas prasideda nuo pasirinkimų. Tikriausiai aš pasirinkau neteisingai. Šiandien iš darbo eidama prisiminiau visus, kurie neparašė, nepasveikino, apgavo, kuriems aš nebuvau „ta vienintelė“. Jaučiu, kad viduje kaupiasi emocijų sūkurys. Kodėl aš taip elgiuosi su savimi..
„Bū“, – užklumpa iš po kampo matytas veidas. Tik iš penkto žvilgsnio pamenu, jog tai mano kolega iš kito skyriaus. Greitai sumetu, jog esame bendravę per darbo vakarėlius, tačiau ką jis veikia gyvenime – neįsivaizduoju. O man ir neįdomu, juk tikriausiai, kaip ir visi, yra užimtas.
Tačiau jis akivaizdžiai taip pat neturi šįvakar ką veikti, smagiai plepame ir apkalbame kolegas – matyt, tai vienintelis mus siejantis dalykas. Žinoma, papasakoju apie savo gimtadienį ir apie tai, jog šiemet jį ignoruoju, tiesa, ne verksmingu balsu, o bandydama būti kuo lengvabūdiškesnė. Kam svarbus tas mano gyvenimas?
Jis man pasiūlo išgerti kavos... Mano moteriška mąstysena iškart viską dažo žaižaruojančios spalvomis, tačiau šįkart aš pagalvoju, jog tai man galimybė sutarti dėl projekto ir užmegzti naujų ryšių. Rodos, viską imu mažiau sureikšminti, juk vis dėlto 25-eri metai kažko galėjo išmokyti.
Atsikvošiu naktiniame klube. Kavą pakeitė kokteilis, kokteilį nauji jo draugai, kavinę klubas. Jaučiu, kad vėl esu tokia, kaip anksčiau – žavi, mėgstama, populiari. Darius nuolat žarsto netiesioginius komplimentus, bet negalėčiau sakyti, jog jis mane labai traukia. Nors jei žengtų pirmą žingsnį...
Staiga užsimanau dar vieno Long Ailendo. Juk šiandien mano gimtadienis! Aš galiu sau leisti ką tik noriu, aš būsiu kas tik noriu ir su kuo tik užsigeisiu. Darius bando mane pravesti pro besistumdančią minią ir įduoda kokteilį į rankas. „Gal nori pažiūrėti, kas ten yra“, – rodo į aukščiau esančią terasą. Jaučiu, kad jau ima suktis galva, bet vis dar nenumanau, kur tai veda.
Tik kai jis staigiai mane priremia prie sienos pajuntu, kur visa tai krypsta. „Aš visą vakarą norėjau tai padaryti“, – sušnabžda ir patraukia stipriau mano plaukus. Kaip aš buvau pasiilgusi to jausmo. Nejučia pajuntu, kad tirpstu ir...
Jo liežuvis nekviestas jau vinguriuoja man burnoje. Darius nelaukia, kol aš susivoksiu ir maloniai valdo visą kūną. Imu kaisti ir tyliai aimanuoti. Jėzau, juk mes naktiniame klube, o aš vėl įsipainiojau į dar vieną intrigą...
Matyt, jis pajunta, kad aš imu abejoti. Ir dar stipriau mane suima, užkelia mano kojas, aš apsiveju jo liemenį ir pajaučiu, kaip jo lytis maloniai į mane atsiremia. Nebegaliu tverti, braukiu jam per plaukus, laižau ausis, jaučiu, kaip stiprus aistros pojūtis mane užvaldo. Tos žibančios primerktos akys.. Lina, valdykis...
Bet aš jau taip seniai jaučiau vyrą savyje, koks skirtumas, jog jis mano kolega? Darius švelniai perbraukia mano plaukus, tada lėtindamas tempą glosto kaklą, leidžiasi žemiau, tarsi netyčiomis perbraukia per spenelius, su vienu kiek ilgiau užsižaidžia ir aš jaučiu, kad nebesitvardau...
„Lina, tu man labai patinki“, – rodos, paprasti žodžiai, bet tiek daug pasakantys.. Tikrai nesakysiu, jog aš įsimylėjau šį vyrą, bet tai, jog jis šiuo metu mane traukia labiausiai pasaulyje – akivaizdi tiesa. Nebenoriu sakyti, palauk, ne dabar, išgerkime kavos, nebenoriu varžytis kaip iki šiol, tenoriu sprogti į daugybę dalelių, noriu pasklisti čia pat terasoje, noriu vėl išlaisvinti savyje glūdinčią aistringą deivę.
Darius nelaukia mano pritarimo, jam pakanka su keliais ledukais perbraukti man per kūną... Prasegus kelias palaidinės sagutes, vieną po kito meta ledukus, apsuka ir jau žaidžia su mano nugara ir tai kairiąja, tiek dešiniąja krūtimis. Tesugebu atsilošti ir kramtyti jam ausį bei vis garsiau dūsauti.
Jis mane grubiai ir staigiai užčiaupia, ir sušnabžda: „Pas mane bus dar geriau ir daugiau, gražuole, tik leisk man įeiti...“. Aš nebesivaldau ir jau beveik ruošiuosi šaukti, tačiau staiga mane išmuša šaltas prakaitas ir jaučiu, kad akyse ima temti. Emocijų tikrai per daug, nes jis šaltai priduria: „Tikiuosi, tai, jog aš prieš dvi savaites vedžiau, tavęs neglumina“...
Laukite II dalies: Vasaros pinklėse II: manęs nebėra ir nevaržomas savaitgalis