Tai va, pabuvom per atostogas savaitę Vilniuje, ten yra draugų iš Kauno kaip ir mes, ir ji pasakė, kaip jie puikiai gyvena, nusprendėm kartu bandyt į Vilnių, tačiau štai susipykom smarkiai ir ji dabar ten važiuoja viena...
Šiaip tarp mūsų pykčiai buvo tokie, kad kai gyvenom atskirai, tai paimk mane iš darbo 21 h, aš jau būdavau pavargęs ir jei vežčiau, grįžčiau namo tik po 22 h, bet labai dažnai ir nuveždavau. Dėl to, kad neveždavau ir užpykdavo, arba kad nelikdavau pas ją nakvot savaitgalį, kai ji norėdavo, kad šeštadienį į darbą nuvežčiau, argumentuodavau kad noriu pailsėt.
Galima sakyt, tokie va pykčiai ir tebuvo... kai dabar ji man sako, nuvažiuosiu ir pagalvosiu, ar noriu, kad tu atvažiuotum, lindau į akis ir po to pasakė piktai, kad nenorės niekada, susierzinu...
Prašau patarimo, kaip man dabar elgtis - lįst jai į akis ar palikti ramybėje?
Pataria psichoteraeputas Olegas Lapinas
KAIP ELGTIS, KAI MERGINA PYKSTA?
Skaitydamas jūsų laišką, labai aiškiai pajutau suirzimą - tikriausiai ir jūsų, ir jūsų merginos. Šį suirzimą iš pradžių jutau dėl to, kad jūsų laiškas taupumo sumetimais buvo parašytas be skyrybos ženklų, ir aš ėmiausi juos sudėti už jus. Jūs ne pirmas toks rašytojas, ir gal dabar yra toks elektroninių laiškų rašymo stilius, tačiau ne visuomet aš jaučiu tokį suirzimą.
Manau, kad aš tiesiog pajutau jūsų santykių atmosferą. Taigi jau nuo pat pradžios jūsų laiške jautėsi situacija, kurią jūs aprašote: vienas žmogus jaučia pretenziją kitam dėl to, kad kitas kažko nepadaro. Jūsų mergina dažnai jausdavo jums pretenzijų dėl to, kad jūs nepalikdavote motinos namų; kad ne visuomet ją parveždavote namo ir dar dėl visokių dalykų, kurių jūs nedarėte.
Ji ne šiaip prašydavo jūsų įvairių dalykų. Jai reikėjo įrodymų, kad dėl jos jūs tikrai pasiruošęs ir motinos namus palikti, ir nuomotis kartu, ir kažkiek nepamiegoti. Ir nedarydamas to jūs tikriausiai, visuomet turėdavote paaiškinimų, kad ir paaiškinimą dėl to, kodėl jos neveždavote iš darbo: tuomet jums pavargusiam liktų mažiau laiko miegui. O ji suprasdavo savaip, kad štai jūs jam nesate brangi, o brangesnis esate pats sau, taigi esate egoistas.
Jūs tikriausiai labai suirztate, kai mergina ant jūsų pyksta. Galbūt jūs svajojate apie tokius santykius, kuomet pykčiui vietos nėra. Tai būtų idiliška šeima, kurioje jus, pavargusį po darbo, pasitiktų visuomet besišypsanti ir patraukli mergina. Tokia, kokią jūs kažkada įsimylėjote.
Manau, kad jūsų pretenzijos kelia jums abiems nusivylimo jausmą. Ir iš šių nusivylimų yra du keliai: į priešingas puses ar į tą pačią pusę. Įsivaizduokite, kad dabar situacija atrodo taip: du žmonės susipyko kelyje, ir vienas iš jų sparčiu žingsniu nuėjo vienas plentu. Ką daryti jums?
Eidamas į priešingą pusę jūs liekate prie savo pretenzijų ir iš pradžių įtikinate save: tai buvo ne mano mergina. Su manimi viskas tvarkoj. Tik mūsų santykiai buvo bandomieji. Jei tai būtų tikrai mano mergina, ji taip nesielgtų, ji mane toleruotų, pretenzijų nekeltų, „mamyčiuku“ nevadintų ir be manęs į jokį Vilnių nevažiuotų.
Pagalvokite pats: jūsų mergina tarnautų jums kaip ištikimas šuo, gerbtų jūsų taupumą ir praktišką požiūrį į poilsį. Ji nepaliktų jūsų jokiomis aplinkybėmis. Mąstykite toliau. Keistis ji nenori, savo problemų nemato, kaltina dėl visko mane, o pataisyti ją šansų nėra, taigi, aš su ja skiriuosi. Kadangi man tik dvidešimt septyni metai, aš dar ne senas ir norėdamas susirasiu sau tinkamą gyvenimo draugę.
Jūs pasakote jai sudie ir ryžtingu žingsniu nueinate į kitą pusę. Kur jus nuves šitas kelias? Turiu jums netikėtą atsakymą: pas mamą į namus. Mama - geriausia. Ji tikrai niekad jūsų nepaliktų. Jūs jai bet koks geras. Jūsų mergina iš dalies buvo teisi, pripažinkite tai.
Eidamas į tą pačią pusę, kur eina jūsų mergina, jūs paspartinate žingsnį. Taip, ji gerokai nuvylė jus, nes pasirodė, kad ji turi jums pretenzijų. Tačiau širdies gilumoje jūs žinote, kad ji - brangiausias jūsų žmogus. Jokie susipykimai su ja šito fakto nepaneigia. Be jos jūsų gyvenimo nematote, ir savaime suprantama, stengiatės ją pavyti.
Jos žodžius apie tai, kad ji su jumis gyventi nenori, jūs tiesiog palaikote emociniu protrūkiu. Šiandien ji nenori, rytoj norės. Svarbu, kad norite jūs pats. Jūs atsiprašote jos už viską, ko dėl jos nedarėte. Ir pamačiusi tokį jūsų gražų žingsnį ( galbūt, jūs netgi keliatės į Vilnių), ji atleidžia jums ir jūs imate gyventi kartu. Prisimindamas, kad ji- tai jūsų likimo siųsta dovana, kurios pražiopsoti jūs neturite teisės.
Deja, niekas negali jums pažadėti, kad dabar jūsų santykius galima iš naujo suklijuoti. Gali būti, kad jums neišeis. O gal jūs to ir norėsite, o ji nesutiks.
Ir žinoma, jums gali nepatikti, kad jūs turite pasirinkimą. Jums labiau patiktų, jei kas nors pasakytų jums aiškiai: mesk ją, ji tavęs neverta, ar ką nors panašaus. Tačiau tokius kategoriškus patarimus duodantis žmogus gal ir sukeltų jums aiškumo, tačiau vargu ar padėtų jums. Juk geriausias požiūris į santykius su merginomis ir yra tas, kad jose reiktų matyti ne mamą, o meilės norinčią mergaitę, ir dar turinčią savyje paslaptį.
Jei jūs pasirenkate pasukti tolyn nuo jos, tuomet negalite jaustis gerai. Juk palikti meilės norinčią mergaitę - reiškia nuskriausti vaiką. O kas gali gerai jaustis, nuskriaudęs vaiką? O paaiškinti sau, kad „ji tiesiog egoistė“ ar „jai rūpi tik karjera“ - reiškia supaprastinti, suprimityvinti ją, nuplėšti nuo jos paslapties skraistę.
Mergina, kurioje vyras nemato paslapties, yra nuvertinama. Ką nors nuvertindami, mes nuvertėjame patys. Štai iš kur kyla tas nemalonus jausmas, kuomet mes su kuo nors išsiskiriame. Mes nuskriaudžiame tą žmogų, nuvertiname jį. Ir tuo pat metu nuskriaudžiame ir nuvertiname mus pačius.
Tai nereiškia, kad dėl to išvis nereikia skirtis su merginomis. Tiesiog reikia priimti kaip natūralų faktą tai, kad tuomet būtinai ateina didesnis ar mažesnis nemalonus jausmas. Jo bijoti nereikia, jį reikia išgyventi kaip orus, bet apsimesti laimingu taip pat neverta.
Sėkmės jums išgyventi šį laikotarpį.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
