Prancūzės moterys mane ir gąsdina, ir intriguoja. Visada taip buvo.
Dar ilgai iki tol, kai visi ėmė krykštauti apie išmintį „French Women Don’t Get Fat“ (angl. Prancūzės nesustorėja), aiškiai suvokiau Prancūzijos moterų talentą perteikti patarimus ne prancūzėms.
Vienas vertingiausių dalykų, kuriuos sužinojau skaičiuodama trečią dešimtį, atkeliavo iš neįtikėtinai elegantiškos Prancūzijos „Vogue“ redaktorės, šalia kurios kartą sėdėjau Niujorko madų šou. Ji ankstų rytą pažvelgė į mane, susivėlusią, nesusitvarkiusią ir kvepiančią praėjusią naktį gertu pigiu martiniu, ir pasakė: „Visada lūpas dažykis raudonai. Niekas niekad nesupras, kad esi pagiringa.“ Pastaruosius dešimt metų nuolat su savimi nešiojuosi lūpdažį „Chanel Rouge“.
Tad kai pradėjau metų trukmės misiją, kurios metu norėjau iš moterų visame pasaulyje surinkti patarimus apie tai, kaip laimingai gyventi santuokoje, mano sąrašo viršūnėje buvo prancūzės. Kai kitą kartą atsidursite Paryžiuje, atkreipkite dėmesį į tai, kaip Prancūzijos moterų sutuoktiniai žiūri į jas. Net po ilgų santuokos metų, turimų vaikų, prarastų darbų, elastingumo visose svarbiose kūno vietose praradimo, flirtavimo su kitais žmonėmis, nesėkmių ir pasisiekimų, vyrai vis dar žvelgia į savo žmonas su akivaizdžia aistra ir smalsumu.
Prisėdau Paryžiuje su keliomis dešimtimis prancūzių pasiaiškinti, kodėl taip yra. Koks svarbiausias jų patarimas? Elkitės, tarsi būtumėte savo vyro meilužė. Kai pirmą kartą tai išgirsti, skamba net neskaniai.
„Nesuprantu“, – kartojau ir kartojau, tarsi mažas vaikas, mėginantis suvokti visatos paslaptis, arba bandydamas išsiaiškinti, kodėl negali gauti dar vieno čiulpinuko. Dėl to elegantiškos ir rafinuotos paryžietės kalbėjo su manimi lėčiau, aiškiau dėstė mintis ir pylė man dar taurę raudonojo vyno.
„Kalba eina apie pasitikėjimą savimi, – pasakė man viena pagyvenusi moteris. – Kuo labiau save myli, tuo labiau tave myli tavo vyras. Tavo vyrui reikia žinoti, kad tu savam kailyje jautiesi patogiai. Tada ir jis jausis patogiai. Jokio inkštimo, „Ooohhhh, su šia suknele atrodau stora. Ant mano veido yra dėmių. Atrodau sena!“ Jis patikės tuo, kuo tu liepi jam tikėti. Sakyk jam, kad jautiesi graži ir liekna, jauna ir seksuali, ir jis apie tave galvos būtent taip.“
Kiek kartų skundžiausi savo vyrui dėl riebalų sankaupų ant talijos arba kalbėjau apie milžinišką spuogą ant veido, ar sakiau, kad dėl raukšlių ant kaktos imu panašėti į Ruth Gordon iš „Haroldo ir Modės“?
„Kas dar?“ – klausiau prancūzių. Didžiausias priartėjimas prie buvimo kieno nors meiluže man buvo išmurmėtas flirtas vidutinio amžiaus magistrantūros profesoriui, kuris taip ir nesileido toliau kelių nepatogių tekstinių pranešimų.
„Liaukis šlapintis neužsidariusi durų. Stenkis išlaikyti šiek tiek paslapties savo santuokoje“, – patarė kita prancūzė.
„Norėk būti įdomi ir patraukli. Kalbėk apie dalykus, kurie įdomūs, baik kabinėtis prie jo bendradarbių. Nesileisk į nereikšmingus konfliktus, nekalbėk apie smulkmenas. Ir svarbiau už viską – niekada nebūk nuobodi“, – dėstė dar kita.
„Kai einate pietauti, padėk tą savo prakeiktą telefoną ir nekalbėkite apie namų reikalus. Nekalbėkite apie darbą ar skalbinius, nekalbėkit apie sugedusį tualetą. Argi vyras kalbėtų apie sugedusį tualetą su savo meiluže?“ – klausė manęs.
„Vaikščiok aplink nuoga ar vilkėdama gražius apatinius, bet neleisk tavęs pamatyti su sportinėmis kelnėmis“, – pasakė kita paryžietė. Ji ištarė „sportinėmis kelnėmis“ taip, kaip kai kurie žmonės sako „kojų nagų nuokarpos“. Nemanau, kad šitos moterys suprato, kiek pinigų investavau į savo mielus jogos drabužius.
Kai grįžome namo į Jungtines Valstijas, pabandžiau įgyvendinti jų patarimus: spinduliuoti pasitikėjimu, nemenkinti savęs, baigti kabinėtis, leistis į įdomius pokalbius, padėti į šalį tą prakeiktą telefoną, išmesti iš tikrųjų šlykščias sportines kelnes, vaikščioti po namus nuoga, tačiau užėjus į tualetą užsidaryti duris.
Atrodė, kad tai reikalauja nemažų pastangų. Ir vistiek bandžiau sąmoningai laikytis sąrašo.
„Jaučiuosi stora“, – jau ketinau pradėti verkšlenti po ypač skanios vakarienės vieną penktadienio vakarą. Bet kodėl negalėčiau tiesiog pasakyti, „buvo skanu“, ir tiek?
„Turėtume panašiai valgyti kiekvieną vakarą, – vietoj to pasakiau. – Buvo skanu.“
„Turėtume.“ Mano vyras pasilenkė pabučiuoti manęs į lūpas. Tai buvo menkniekis, mažas pasikeitimas, bet skirtumą pajutau. Galėjau imt skųstis, bet vietoj to išreiškiau džiaugsmą.
Jau ketinau papasakoti apie erzinantį dalyką, kurį ką tik elektroniniu paštu man atsiuntė bendradarbis. Bet man pavyko visos vakarienės metu savo telefoną laikyti atokiau nuo stalo, o savo elektroninį paštą pasitikrinau tik nuėjus į tualetą. Bet burnos nepravėriau. Kam skųstis? Kodėl dabar? Mūsų vakaras buvo toks žavingas. Ir jis buvo žavingas dar ilgai po to, kai mes pasiekėme namus.
Pabandžiau suskaičiuoti, kiek kartų per vieną dieną skundžiausi savo vyru arba savo vyrui, ir ties 25 pamečiau skaičių. Tai privertė mane susimąstyti, kaip dažnai su savo sutuoktiniais elgiamės kaip su bokso kriaušėmis ir saugyklomis, į kurias verčiame visas galvoje esančias nesąmones ir bagažą. Kartais, pačios to nesuvokdamos, elgiamės su jais blogiau nei su priešais ar savo erzinančiais bendradarbiais.
Bandžiau to nepamesti iš galvos, padaryti pauzę, pagalvoti prieš kalbant. Kaskart, kai jau ruošiausi niurnėti ar dejuoti, pakeisdavau tai klausimu apie jo dieną.
Iš tikrųjų nežinau, ar dėl to mano vyras pasijautė laimingesnis. Bet skirtumas buvo tas, kad dėl to aš jaučiausi laimingesnė! Atsikračiusi refleksinio įpročio aimanuoti, niurnėti ir skųstis, pasijaučiau lengvesnė.
Nors negalėjau prisiversti išmesti savo „Lululemon“ jogos kelnių, man pavyko atsikratyti kelių nusidėvėjusių sportinių šortų iš aukštosios mokyklos laikų, kurie buvo spėję tapti mano pamėgtu miego drabužiu. Ir tada, vieną vakarą, prieš vyrui sugrįžtant iš darbo, nusprendžiau pavaikštinėti po namus visiškai nuoga. Niekada nevaikštinėju nuoga. Nesijaučiau išsilaisvinusi ar seksuali, tiesą sakant, kaip tik priešingai. Jaučiausi keistai ir pažeidžiama. Pabandžiau įsijungti muziką, bet kai ėmiau šokti viena pagal Taylor Swift dainą, mūsų milžiniškas šuo taip susižavėjo, kad panoro šokti kartu, ir jo plėšrūno nagus primenanti letena perrėžė mano šlaunį.
Štai tokią mane ir rado vyras, sužeistą ir pažeidžiamą, su pasauliui demonstruojamomis nuogomis krūtimis ir užpakaliu, šaukiančią ant šuns, kad jis labai blogas ir turi būti išsiųstas į kaimą.
Jis nusijuokė ir surado vandenilio peroksido mano žaizdoms sutvarkyti.
Jeigu ir buvo vienas dalykas, kurį galėjau liautis dariusi, tai šlapinimasis neuždarytomis durimis. Kad ir koks mažas mūsų vonios kambarys, vistiek galėjau užsidaryti duris ir palikti šiek tiek paslapties. Tik pasakyti tai daug lengviau nei padaryti. Nemanau, kad supratau, kiek daug kalbu su savo vyru būdama vonios kambaryje, nes dažnai jam per duris šaukiau apie naujausias žinias ar tai, ką reikia nupirkti parduotuvėje.
Tad griebiausi naujos taktikos. Pradėjau savo vyrui iš vonios kambario rašyti tekstines žinutes:
Ar matei šitą straipsnį?
Ar manai, kad turėtume nukirpti šuns nagus?
Man atrodo, kad baigėsi mūsų kondicionierius.
Savaitės pabaigoje paklausiau savo vyro, ar jo gyvenimas pagerėjo dėl to, kad vonios durys uždarytos, telefono nėra ant vakarienės stalo, dėl komplimentų ir mažesnio priekabiavimo dažnio.
„Sąžiningai?“ – paklausė. Aš linktelėjau. Jis gūžtelėjo pečiais. „Aš nepastebėjau“.