Kai buvau jaunesnė, neprisileisdavau vaikinų, kažko bijodavau, nors esu graži, dėmesio sulaukiu kasdien. Tinkamus vaikinus „pramėčiau“, o dabar, kai jau norėtųsi, neatsiranda jokio vaikino. Nebent tokie, kurie nori vienos nakties nuotykio.
Gal ir tokiam pasiryžčiau kartą kokį, bet kad nesu TO dariusi apskritai. Ar dar realu, kad TAI padarysiu?
Nesuprantu, kur ta mano psichologinė problema, stabdanti visą šį reikalą. Jau ir amžius toks, kada laisvų normalių vaikinų nelabai yra, arba užimti...
Kokia jūsų nuomonė apie tokią situaciją? Ta „nekaltybė“ man taip spaudžia galvą ir kasdien vis labiau. Norėtųsi to nusikratyti ir tiesiog gyventi sau toliau. Ką man daryti?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Iš jūsų laiško ne iki galo supratau, ko jums norisi: sutikti žmogų, kuriuo pasitikėdama, ir kurį pasirinkdama dovanotumėte jam save kaip asmenį, o tame tarpe ir savo kūną, ar tiesiog prarasti nekaltybę ir toliau ramiai gyventi?
Drįsiu pasirodyti ne per daug šiuolaikiška, tačiau į problemą pažvelgčiau kiek iš kitos pusės. Man rodos, svarbiau ir sudėtingiau yra tai, jog lytinį aktą arba jo nepatyrimą jūs iškeliate pirmiau santykio su vyru. Nebūtinai, bet labai tikėtina, jog jūsų kūnas, o greičiausiai ir jūsų siela ilgisi bendrystės, kurioje galėtumėte gauti dovaną ir pilnai dovanotumėte save. Seksualinio aspekto, nekaltumo iškėlimas kaip svarbiausio santykyje su vyru kalba apie norą atskirti kūną nuo likusios savęs.
Natūraliai, ypatingai moteriai, lytinis aktas yra visos likusios bendrystės tąsa ir apvainikavimas. Jūsų kūnas, negalėdamas savęs dovanoti neįpareigojančiam santykiui, savotiškai jus apsaugo nuo skilimo. Nuo kūno nureikšminimo, jo atsisakymo ir nemeilės jam.
Problema, kurią įvardinote, vargiai yra jūsų. Greičiau ji yra aplinkos, kuri vis labiau nuneigia kūno svarbą ir priima jį tik kaip malonumo, jėgos šaltinį, kurį stengiamasi kiek įmanoma labiau išnaudoti.
Kai jūs sakote, jog galėtumėte su atsitiktiniu partneriu prarasti nekaltybę, pabandykite atsakyti, ką jums reiškia leisti naudotis savo kūnu bet kam. Net ir jums pačiai. Lytinis aktas nėra vien tik technika, mechaninis veiksmas, kurio metu išjungiamos visos kitos asmenybės struktūros. Atvirkščiai, tai yra santykis, pats intymiausias ir nuogiausias santykis ne tik dėl to, kad yra apnuoginami kūnai, bet ir dėl to, kad su kitu akimirkai tampame vienu kūnu.
Mūsų protas mus gali puikiai apgauti, bandydamas įtikinti, jog ta akimirka praeis ir toliau ramiai gyvensite. Tačiau vargiai tuo pavyks įtikinti savo kūną. Kuris net ir priverstas pasiduoti tam tikriems standartams, nevertingumo pojūčiui turės patyrimą, jog nebuvo svarbus ir nebuvo panaudotas meilei ir kūrimui.
Taigi sunkumas jūsų gyvenime tikrai egzistuoja, tačiau be galo svarbu atpažinti, kas yra ta tikroji našta, kuri jus vargina. Galvos skausmas nebūtinai reiškia, jog serga galva. Jūsų atveju troškimas atsisveikinti su nekaltybe nebūtinai yra tas tikrasis siekis, kurio neišpidymas neleidžia jums ramiai būti.
Tačiau paieškos, kas po tuo slypi, gali tapti ilgu ir sudėtingu darbu. Dėl to labai drąsinčiau pasinaudoti šiuo metu esančiomis priemonėmis (psichoterapija, kūno judesio, muzikos, dailės terapijos) ne tik save pažinti, bet ir geriau bei tikriau pamatyti tuos skaudulius, kurie slegia.
Labai tikėtina, jog po žinomomis ir jaučiamomis problemomis slepiasi tos tikrosios, kurios nėra linkusios pasirodyti taip lengvai ir paprastai.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.