Psichologė Karolina Bajoriūnienė tikina: jeigu slėpsime tai, kas mums tikrai svarbu, tarpusavio santykius gali ištikti krizė, bet būti pernelyg atviriems taip pat ne visuomet reikia.
Kiek išsipasakoti partneriui?
„Bendrosios psichologijos požiūriu du vienas kitą mylintys, artimi žmonės neturėtų turėti paslapčių. Tačiau tai nereiškia, kad privalome vienas kitam išversti apatinius baltinius ar, vaizdžiai tariant, perskrosti save ir parodyti, kas viduje. Aš esu už atvirumą dviejų žmonių santykiuose, bet ne už visišką apsinuoginimą“, – aiškina savo poziciją K. Bajoriūnienė.
Čia, pasak psichologės, ir iškyla didysis klausimas, kaip rasti pusiausvyrą, kad nenuslėptume, nenutylėtume to, kas išties svarbu, bet ir per daug neatsivertume. Dažnai iš žmonių, kuriuos konsultuoja, K. Bajoriūnienė sulaukia klausimo, ar partneriui reikia pasakoti, kad lankosi pas psichologą. Tai labai individualu ir kokias nors taisykles nustatyti būtų sudėtinga, pastebi ji.
Kiekvienas turėtų spręsti pagal save, įvertinęs santykius su partneriu, sutuoktiniu, tai, kiek jie yra atviri, o svarbiausias pusiausvyros jutiklis ir vardiklis, pagal kurį būtų galima nustatyti, kiek būti atviram, yra partnerio atvirumas. Jeigu vienas visą laiką viską be užuolankų iškloja, pasipasakoja, bet jaučia, kad kitas tuo pačiu neatsako, gali kilti nepasitenkinimas, konfliktas.
Klausimas apie paslaptis labai dažnai iškyla atėjus konsultuotis poroms, nesvarbu, kokios problemos juos atvedė į psichologo kabinetą. „Manau, kad apie bet kokią paslaptį, pageidavimą, norą, priekaištą galima šnekėtis. Tačiau paprastai pažinties pradžioje visi tikimės, kad viskas gražiai klostysis savaime ir nėra ko gaišti laiko tiems pokalbiams“, – pastebi pašnekovė.
Dažniausiai viskas prasideda nuo mažų paslapčių. Jeigu du žmonės yra kartu dar neseniai, nori vienas kitam patikti, neretai siekia pasirodyti geresni, nei yra, bando įtikti partneriui ir pamiršta esminius, jiems svarbius dalykus, todėl daug ką nutyli, nepasako bijodami reakcijos, būti nepriimti, atstumti. Tai būdinga tiek moterims, tiek vyrams. Iš pradžių paslaptys atrodo tik nereikšmingos smulkmenos, bet laikui bėgant atsiranda nuoskaudų, jaučiamas nelygiavertiškumas.
K. Bajoriūnienės vertinimu, jeigu ilgą laiką kaupsime smulkias paslaptis, kurias draugystės ar santuokos pradžioje pasilaikėme sau nenorėdami įžeisti kito žmogaus, baimindamiesi, kad jis mus ne taip supras, jos vis tiek vieną dieną išsiverš. Kažin, ar bus geriau, jeigu tai įvyks tada, kai jau turėsite bendrus namus, būsite susilaukę vaikų, varžys finansiniai ir kiti įsipareigojimai.
Tiesa gali įskaudinti
Dažnai poroms iškyla klausimas, ar prisipažinti, kad buvai neištikimas ar neištikima, jei jau taip atsitiko, ar laikyti tai paslaptyje? „Mano nuomone, šioje situacijoje reikėtų vadovautis labai paprastu principu: pirmiausia užduoti sau klausimą, ar kas nors pasikeis, atskleidus šią informaciją? Jeigu matote, kad ji tik įskaudins artimą žmogų, to tikrai neverta daryti“, – pataria psichologė.
Tarkime, buvote neištikimas suveikus traukos dėsniams tarp dviejų žmonių, tai buvo vienkartinis ir atsitiktinis atvejis, įtakos turėjo ir išgertas alkoholis, dėl šios istorijos graužiatės, blogai jaučiatės, išgyvenate kaltę. Jeigu nauji santykiai nesitęsia, jeigu dėl to nepasikeitė santykiai su drauge, žmona ar vyru neužsimezgė jausmai kitam žmogui, neplanuojate skirtis, keisti gyvenimo, pasipasakojimas apie tai neduos jokios naudos.
Kai kuriais atvejais šios paslapties atskleidimą galime prilyginti atsakomybės permetimui. Aš prisiviriau košės, o tu išsrėbk. Tu spręsk, kaip gyvensime toliau, skelbk verdiktą, ar skiriamės, ar ne, ar atleidi man, ar ne. Užuot tai darius, reikėtų pačiam galvoti, kaip pasielgti. Taip pat svarbu be užuolankų paklausti savęs, dėl kokių priežasčių taip atsitiko, ko trūksta ilgalaikiuose santykiuose, kas juose negerai.
Jeigu neištikimybė tęsiasi, sukuriami nauji santykiai, atsiranda dvi poros ar šeimos, tai jau visai kita situacija, šiuo atveju prisipažinimas susijęs su sąžiningumu. Tiesa, yra porų, kurios sėkmingai gyvena nesidalydamos paslaptimis, jausmais ir mano, kad tai normalu, neištikimybę vertina kaip įprastą reiškinį, netrukdantį būti drauge. Gerai, jei tai tikrai tenkina abi puses, atkreipia dėmesį specialistė.
Įtakos atvirumui, gebėjimui aiškiai išsakyti savo ir išgirsti kito poziciją, norus, siekius, nepasitenkinimus, daro ir auklėjimas, patirtis tėvų šeimoje, matytas pavyzdys. Tėvų tarpusavio emocinis atšalimas, emocijų užgniaužimas biologinėje šeimoje, vėliau patirtos pirmos meilės nuoskaudos ar išdavystė gali lengvai suformuoti nuostatą, kad būti atviram yra pavojinga, o gal net ir neleistina.
Nepasakome aiškiai
Paslaptimis, psichologės nuomone, būtų galima vadinti ir tuos atvejus, kai kitam žmogui iki galo nepasakome, ką jaučiame, išgyvename. Bendraujame su partneriu, draugu ir viskas atrodo gerai, bet jaučiame kažkokią įtampą, kurios negalime susieti su konkrečiais faktais. Tą vidinę įtampą dažnai sukelia tai, kad kalbame apie paviršutinius dalykus, bet nepasakome esmės.
Tarsi pritariame partnerio išsakytai pozicijai, pasiūlytam elgesio scenarijui, susijusiam su vaikų auklėjimu, finansiniais ar darbo reikalais, santykiais su kitos lyties asmenimis, bet vis dėl to kažkas kirba, nors negali konkrečiai įvardyti, kas negerai. Tokiu atveju reikėtų ne užgniaužti šį jausmą, ne laukti, kol viskas susiklostys savaime, o pabandyti išsiaiškinti jo priežastis.
„Pastebiu, kad nemažai žmonių susiduria su sunkumais įvardydami savo tikruosius norus. Užuot aiškiai juos išsakę, jie vardija, ko nenori. Mūsų antrosioms pusėms tai nesuteikia jokios informacijos, kuri padėtų suprasti, kokie mūsų tikrieji lūkesčiai. Manau, tai susiję su baime atsiskleisti, nes juk jei kiti žinos, ko iš tiesų trokštame, kas mums patinka, galės mus įžeidinėti, skaudinti“, – komentuoja K. Bajoriūnienė.
Kitas dalykas, kaip mes formuluojame klausimus, kaip pateikiame informaciją bendraudami su artimaisiais, kas lieka užslėpta tarp eilučių. Pavyzdžiui, žmona vyro klausia: „Ar tu norėtum šiandien vakarienei spagečių?“, taip norėdama išreikšti rūpestį. Jis, taip pat bandydamas pasirodyti rūpestingas, atsako: „Ai, tiek to, ką tu čia vargsi, geriau nueikim į kavinę.“
Tai prilygsta atsakymui „tavo spagečiai niekam tikę“. Moteris supyksta, štai jums konfliktas lygioje vietoje. Nors ir vienas, ir kitas turėjo gerų ketinimų. Įsivaizduokime, kad ji būtų pasakiusi „Aš noriu tau šiandien pagaminti spagečių.“ Partneris galėtų atsakyti: „Aš tavo virtų spagečių nemėgstu“ arba „O, kaip būtų malonu, aš jų pasiilgau.“ Ir viskas visiems būtų aišku.
Realybėje – ne kaip seriale
K. Bajoriūnienė pastebi, kad įvairios paslaptys, susijusios su ankstesniais patyrimais, kai du žmonės dar nebuvo pažįstami (buvę mylimieji, nuslėpti su gimine ar šeima susiję faktai ir pan.), daug konfliktų ir nesutarimų paprastai nesukelia. Vieni nori apie tai žinoti, kiti ne, vieni pasakoja apie tai, kiti nutyli. Dramos ir aistros dėl jų dažniausiai kyla serialuose, o ne realiame gyvenime.
Labiausiai dviejų žmonių santykiams kenkia smulkios kasdienės paslaptys, susijusios su nutylėtais norais ir poreikiais. „Jei jų neišsakome, neatskleidžiame, negalime tikėtis, kad bus patenkinti. Bėgančios eilutės ant mūsų kaktų nėra, todėl artimieji girdi tai, ką sakome, o ne tai, ką turime galvoje, ir atitinkamai elgiasi. Kyla nesusipratimas, antras, trečias. Ir turime krizę“, – apie gyvenimiškas situacijas kalba specialistė.
Taigi, jeigu patiriate įtampą, nepasitenkinimą, jaučiatės nesuprasti, metas atviram pokalbiui. Tik ar mes mokame tai daryti? Daugeliui ir kalbėti, ir klausytis yra sudėtinga. Kai paslapčių prisikaupia labai daug, apie jas pradėti kalbą būna labai sunku. Tai padaryti gali padėti psichologas. Jeigu du žmonės gyvena kartu dešimt metų ir neturi įpročio išsakyti savo mintis ir vienas kitą girdėti, vertėtų kreiptis pagalbos. Geriausia nelaukiant, kol susikaups daug problemų, o vos pajutus, kad atsirado nesutarimų, kad erzinate vienas kitą, kad nutylėjimai ima trukdyti, slėgti ir patys su šia situacija nesugebate susitvarkyti, pataria K. Bajoriūnienė.
Suformulavęs ir garsiai įvardijęs savo abejones, pojūčius ir mintis klausytojui iš šalies, žmogus dažnai jas visai kitaip išgirsta ir pats, negu girdi būdamas „vienas namuose“.
Objektyvus nepažįstamo specialisto, su kuriuo nesieja emociniai ryšiai, žvilgsnis gali padėti susivokti savyje, atrasti elgesio priežastis ir taikyti paprastesnius korekcijos būdus. Todėl pokalbis su juo iš esmės skiriasi nuo nuoširdaus pokalbio su draugu, kuriam pasiryžai atverti savo paslaptis. Jis netenka objektyvumo dėl asmeniškumo, tai, kas pasakojama, visai kitaip girdima.
PASLAPTYS – NE Į SVEIKATĄ
Užsienio studijos atskleidžia, kad pernelyg daug paslapčių ne į naudą mūsų sveikatai. Olandijoje atliktas tyrimas parodė, kad jauni žmonės, kurie turi daug paslapčių, jaučiasi vieniši, linksta į destruktyvų elgesį, patiria nuotaikos svyravimus, išauga rizika susirgti depresija. Be to, paslapčių saugojimas sukelia stresą, skatina meluoti. Kai kurie kiti tyrimai rodo, kad paslaptys neigiamai veikia ne tik psichinę, bet ir fizinę organizmo būklę.
Tai įdomu
JAV Tenesio ir Rytų Karolinos universiteto psichologai atliko tyrimą apie paslaptis ir atvirumą poroje. Jie siekė išsiaiškinti, kokią įtaką atvirumui daro seksualinė orientacija, tačiau tyrimas netikėtai atskleidė daug naudingos informacijos ir apie bendrą paslapčių psichologiją. Respondentų amžius svyravo nuo 16 iki 72 metų. 60 proc. iš jų prisipažino nuo savo partnerio kuriame nors gyvenimo etape turėję nors vieną paslaptį, ketvirtadalis sakė turintys vieną ar kelias paslaptis ir šiuo metu.
Viena dažniausių paslapčių saugojimo priežasčių – gėda. Kaip ypač gėdingos paslaptys vertinami nepageidaujami nėštumai, jų nutraukimas, išprievartavimai, smurtas, lytiniu keliu plintančios ligos, atsitiktiniai seksualiniai santykiai. Paslaptys taip pat gali būti susijusios su taisykles laužančiu elgesiu, pavyzdžiui, paauglių vagystės iš parduotuvių, narkotikų vartojimas.
Saugoti paslaptis ypač būdinga moterims, jas taip elgtis verčia noras neužgauti partnerio ir nepakenkti santykiams. Kalbant apie sutuoktinius, paslapties saugojimas leidžia išvengti partnerio nepritarimo. Iš santuokoje gyvenančių žmonių tikimasi partnerio norų paisymo. Jeigu kažką darote prieš savo sutuoktinio norą, tai tenka laikyti paslaptyje.
Pasak tyrėjų, dviejų žmonių santykių paslapties pavyzdys būtų nutylėjimas, kad kartą jau buvote santuokoje, ankstesniame gyvenimo etape esate patyrę smurtą, prievartą, jūsų šeimos narys sirgo psichikos liga ar buvo priklausomas nuo alkoholio, turite didelę nesumokėtą skolą arba slaptą banko sąskaitą, kurią naudojate apmokėti už daiktus, pramogas, kad nesužinotų jūsų partneris.
Romantiškus santykius palaikantys asmenys gali jausti, kad tam tikras elgesys sukeltų ne tik partnerio nepritarimą, bet ir nepasitikėjimą, nuviltų jo lūkesčius. Net ir artimiausi žmonės gali šį tą nuslėpti, kad apsaugotų savo santykius. Jie ryžtasi tam ir tada, kai mano, kad paslapties atskleidimas galėtų sukelti draugui ar sutuoktiniui skausmą. Tyrimo išvada: paslaptys būdingos net ir patiems atviriausiems santykiams.