Štai mįslė, kurią norėtųsi įminti: kaip nepriklausomos, pasitikinčios savimi moterys laisva valia sutinka su antraeiliu vaidmeniu savo mylimojo gyvenime, su pasmerkimu ir neišvengiamu melu?
Tokio elgesio priežastis mums aiškintis padeda šeimos psichologė Elena Perova, seksologė Ghislaine Paris ir psichoanalitikas Saverio Tomasella.
Be būtinybės
„Tuoktis – ne prigimtinė būtinybė, o visuomenės primestas stereotipas“, - įsitikinusi Elena Perova. – „Ką duoda santuoka? Socialinį statusą, saugumo jausmą, seksą, galimybę turėti vaikų ir pagalbą juos auklėjant, materialinę paramą, dvasinį artumą. Išskyrus pirmąjį, visus kitus poreikius galima patenkinti ir kitokio tipo santykiuose.“
Trisdešimt dvejų Anna sutiko Dmitrijų prieš dešimt metų, ir tuo metu jis tiek pat metų jau buvo vedęs. „Aš nuo pat pradžių žinojau, kad jis nesiskirs“, - prisimena Anna. – „Tai buvo skausminga, tačiau tokie jo gyvenimo principai, ir man jie suprantami, sakyčiau, kad net jiems pritariu. Tačiau taip pat žinojau, kad jis vienintelis vyriškis, nuo kurio norėčiau susilaukti vaikų. Dabar mudu turime du sūnus. Dmitrijus mus lanko taip dažnai, kaip tik gali, duoda pinigų ir dovanoja dovanas, o likusį laiką man padeda mama.“ Jų santykiai sąžiningi (bent jau toje dalyje, kuri susijusi su Anna) ir stabilūs. Jie gan panašūs į santuoką gyvenant atskirai,- rašo portale psychologies.ru.
Kita meilužių kategorija renkasi vienas kitą keičiančius neilgus santykius. Dvidešimt aštuonerių Karina išgyvena vieną romaną po kito, ir nei vienas jų nesitęsia ilgiau poros mėnesių.
„Vedęs jis ar ne, koks mano reikalas? Tai jis apgaudinėja žmoną, ne aš. Tačiau kai tik santykiai ima komplikuotis, juos iškart nutraukiu. Ir pradedu naują romaną, su vedusiu arba viengungiu, jokio skirtumo. Man reikalinga meilė, nekenčiu vienatvės.“
Mūsų amžininkės sutinka su meilužės vaidmeniu, kadangi jis „garantuoja joms nepriklausomumą nuo vyro, išlaisvina nuo patriarchalinio santykių modelio“, - aiškina Ghislaine Paris, - „ir suteikia galimybę pastangas skirti kitų tikslų siekimui. Tarp mano pacienčių nemažai tokių, kurios gina savo teisę į tokį gyvenimo būdą su tokiu pat įsitikinimu, su kokiu kitos sąmoningai atsisako motinos vaidmens“.
Saverio Tomasella tokias moteris priskiria amžinų malonumų ieškotojų tipui: „Vaikystėje jos pasiekdavo visų jų norų išpildymo, ir dabar nepasirengusios nusileisti ieškant malonumų“.
O Elena Perova mano, kad meilužės vaidmuo gali būti laikinas etapas: „Šios moterys nesiekia santuokos bet kokia kaina ir, galimas daiktas, pernelyg užsiėmusios mokslais arba karjera, kad ieškotų tinkamo kandidato. O kol jis nerastas, jos neatsisako seksualinių santykių, tačiau nenori susisieti įsipareigojimais.“
Linkėjimai nuo Edipo
Be abejonės, meilė atneša pasitenkinimą. Tačiau taip pat – ir nerimą, ir reikalauja nemažų dvasinių jėgų, sako Saverio Tomasella: „Jei atsidūrėte padėtyje, kuri jums atrodo be išeities, verta susimąstyti. Paprastai toks jausmas tęsiasi nuo vaikystės. Būdami viename iš meilės trikampio kampų, mes savotiškai iš naujo išgyvename Edipo komplekso periodą, su kuriuo nesusidorojome vaikystėje.“
Meilužė žmonoje mato konkurentę ir nori atitolinti nuo jos vyriškį, kaip kad vaikystėje ji nesąmoningai bandė atitolinti tėvą nuo motinos, kad užvaldytų visą jo širdį.
„Neišspręstas vaikystėje uždavinys, kurio tikslas – gauti visą priešingos lyties tėvo dėmesį, gali persekioti ir suaugus. Ir tokia kova už meilę ir dėmesį negali būti sąžininga ir atvira. Tai konkurencija, ne iki galo išgyventa vaikystėje, neiškalbėta ir neišjausta – ji nusėda pasąmonėje ir veikia santykius suaugus.“
Keturiasdešimt aštuonerių Lidija atpažįsta save šiame psichoanalitiniame aprašyme. Būdama dvidešimt dvejų, ji sutiko vedusį vyrą, su kuriuo išgyveno aistringą romaną, trukusį ketverius metus.
„Jo namų vonioje kabėjo jo žmonos chalatas – labai panašus į tą, kurį nešiojo mano mama. Išgyvenau ir liūdesį, ir keistą džiaugsmą: man rodėsi, kad aš už ją daug stipresnė. Tačiau jis taip ir nepaliko šeimos. Tuomet nesupratau, koks buvo iš tikro mūsų santykių tikslas. Tačiau keleri psichoterapijos metai padėjo man išvysti tiesą: šioje istorijoje siekiau atrasti dingusį iš mano gyvenimo tėvą ir išstumti mamą.“
Kitais atvejais antraeilis vaidmuo vyro gyvenime pakartoja padėtį, kurią mergaitė užėmė vaikystėje arba paauglystėje, santykiuose su broliais ir seserimis. „Jei šeimoje ją žemino broliai ir seserys, arba jei tėvai teikė pirmenybę kitiems vaikams, savivertė bus pažeista. Suaugusi ji gali tikėti, kad visuomet užims antraeilį vaidmenį ir meilėje nepatirs pasitenkinimo“, - aiškina psichoanalitikas.
Vyrai nemėgsta kančios
Siekdamos išspręsti „slaptos meilės“ problemą, į psichologus dažniau kreipiasi moterys. Kaip tai paaiškinama? „Kad ir kaip liūdna“, - aiškina seksologė Ghislaine Paris, - tačiau visuomenė vis dar vertina meilužes kaip puolusias moteris ir svetimos laimės vagiles.“
O faktinė dvipatystė – kaip vyriškos galios įrodymas. Vyrų nepriimta auginti su ištikimybės vienai partnerei nuostata. Jų gyvenime nėra vietos aukojimuisi ir laukimui. Jie mieliau renkasi užkariauti, o ne kentėti. Tipinė schema tokia: moteris maldauja, o vyras nusileidžia.“
Ar galima tą schemą suardyti? „Žinoma“, - įsitikinusi Ghislaine Paris. „Moterims sunku išsivaduoti iš amžiais kalamo kaltės ir pažeminimo jausmo, tačiau naujos kartos auga jau su kitomis nuostatomis.“ Klasikinėje literatūroje aprašyti meilės trikampiai palaipsniui nueina į praeitį, užleisdami vietą lygiaverčiams partnerių santykiams.
Scenarijaus pasikartojimas
Mūsų gyvenimo istorija ir mūsų psichikos ypatumai gali pastūmėti mus pasąmoningai kartoti skausmingą patirtį. „Vaikas persiima motinos būsena, jos išgyvenimais ir kartoja tėvų elgesio modelius“, - aiškina Saverio Tomasella. – „Motina, nesugebanti nuoširdžiai ir visavertiškai mylėti savo vaikų, negali – simboliškai – jiems leisti užmegzti visaverčius laimingus santykius su partneriu.“
Negalima pamiršti ir slaptų mylimųjų, gyvenančių šeimos istorijos puslapiuose. Taip Liudmila sužinojo, kad jos senelis buvo užmezgęs ilgalaikius santykius iš šalies, sukėlusius daug skausmo jos mamai ir močiutei. „Kai kurios moteris tampa savo geros dukros vaidmens įkaitėmis“, - sako Elena Perova.
„Pavyzdžiui, motina nebuvo ištekėjusi arba buvo, bet neilgai, ir dukra širdies gilumoje uždraudžia sau būti laimingesnė nei mama.“ Anna patvirtina, kad jos mama, kuri jai dabar padeda auginti vaikus, ją augino viena: „Kiek save pamenu, mes buvome dviese, ir niekuomet neįsivaizdavau atskiro gyvenimo, be jos. Jei ne ji, aš turbūt kur kas labiau kentėčiau dėl to, kad Dmitrijus negali būti su manimi kartu kiekvieną dieną.“
Kone visos herojės, pasidalinusios su mumis savo istorijomis, prisipažino, kad jiems pažįstamas kankinamas laukimas, nerimas, neviltis. O ar jos galėtų jaustis kitaip, kai prieš akis – vienišų atostogų ir švenčių perspektyva? „Svarbus ne vaidmuo, o santykių esmė“, - primena Elena Perova. „Kiek artimi esate su tuo vyru – realybėje, o ne savo svajonėse? Kiek tie santykiai jus tenkina? Ar jie jums padeda augti, tobulėti, kiek atneša laimės? Tik atsakiusios sau į šiuos klausimus, galėsite spręsti, ar juos tęsti. Kad ir koks pasirinkimas, jis bus tik jūsų, ir tik jūs žinote, teisingas jis ar ne.“