Santykių ekspertas R. Bačkis atskleidžia, kodėl dažnai šeimoje matome tik problemas

Kalbiname vieną populiariausių Lietuvos Šeimų universiteto moderatorių Rimvydą Bačkį, gimusį ir augusį Prancūzijoje, Lietuvos diplomatų šeimoje. Jie kartu su žmona Claire nuo 1999 m. gyvena Lietuvoje ir augina šešis vaikus. Šeimų universitete Rimvydas moderuoja jau penkerius metus ir siekia parodyti sutuoktiniams, kad svarbiausia porai yra bendrauti ir kartu judėti pirmyn, kokia bebūtų situacija.

Lietuvoje Šeimų universiteto sukurtas programas studijavo ir baigė daugiau nei 2500 sutuoktinių. Patyrę moderatoriai įkvepia sutuoktinius diskutuoti, atrasti naujas įžvalgas, kelti klausimus ir kartu rasti atsakymus. Sutuoktinių grupės diskutuoja atvejo analizės metodu, tarpusavyje susipažįsta ir išmoksta išklausyti bei suprasti vienas kitą, tampa vieningesni, kartu įsitraukia į vaikų auklėjimą ir šį įgūdį perduoda savo vaikams.

- Rimvydai, jau keletą metų vedate šeimų diskusijas, siekdamas įkvėpti tėvus įkvėpti vaikus. Kas jus labiausiai įkvėpė, kai jūs augote savo šeimoje? Kas jums vaikystėje buvo svarbiausia šeimoje?

- Pirmas dalykas, kuris mane įkvėpė, yra tai, kad tėvai visą gyvenimą buvo kartu, nors jie labai skirtingi ir nesutardavo. Toks buvo jų būdas save išreikšti, kuris nebuvo subtilus. Todėl mes užaugome visada turėdami galimybę pasisakyti, bet neturėjome galimybės tarpusavyje sutarti. Mes lengvai įsiveldavome į konfliktus, kuriuose save išreikšdavome, bet neišmokome kurti taikos šeimoje.

Mes žinojome, kad esame visi kartu ir tikriausiai tai reiškė meilę vienas kitam, bet niekada nepasakydavome „aš tave myliu“. Tik labai karštai diskutuodavome. Iš kitos pusės, mums lietuviams, gyvenantiems Prancūzijoje, ši savybė padėjo ginti savo šalį, savo pozicijas kituose svarbiuose dalykuose. Nors ir ne visada subtiliai, bet mes mokėjome save ginti. Tai viena mano šeimos dalis. Nesakau, kad ji teigiama, bet ji tokia yra.

Antras dalykas, kuris mane įkvėpė, tai meilė tėvynei. Mes užaugome su nuostata, kad Lietuva – tai rojus pasaulyje, Lietuvoje gyvena protingiausi, gražiausi žmonės, visa Lietuva yra pats nuostabiausias kraštas, kuriame tik gražus oras. Mes įsivaizdavome šį nuostabų kraštą, nes nieko apie jį nežinojome, neturėjome galimybės aplankyti Lietuvos. Tėvai mums įkvėpė meilę Lietuvai. Tai paliko labai gilius jausmus, nes meilė Lietuvai mums buvo įskiepyta labai anksti, kai buvome maži.

Trečias dalykas – tolerancija skirtingiems žmonėms. Yra žmonių, kurie nežino, kas yra kitataučiai, bijo priimti žmones su kita odos spalva. Tokį supratimą vaikai perima iš tėvų. Mūsų šeimoje nebuvo žmonių, kurie negalėtų užeiti į mūsų namus ir pabūti kartu. Jei tik atsirasdavo koks nors lietuvis, kuris atvykdavo į Prancūziją, tai būtinai apsilankydavo pas mus. Kai žmonės nežinojo, kur eiti, visi atvykdavo pas mus.

- Save išreikšti buvo svarbiau nei sutarti tarpusavyje?

- Tikrai taip. Su mama nesutardavome, prie stalo kritikuodavome jos pagamintą maistą pasisakymais, kad kažko trūksta, kad geriau kitaip gaminti. Mes galvojome, kad mūsų kritika – tai linkėjimas gero. Bet taip linkėdami gero mes nepasakome, kad skanu, kad su meile pagaminta, kad joks profesionalas negalėtų geriau paruošti. Mes dažniau sakome, kad trūksta druskos ar šiaip raudonos spalvos, nes pas mus toks įprotis.

- Jūs auginate šešis vaikus. Ką jums dabar svarbiausia perduoti savo vaikams? Kaip padedate vaikams save išreikšti?

- Kai susituokėme su Claire, aš atėjau į šeimą, kurioje viskas buvo kitaip – jokių konfliktų. Jie ramiai kalbasi ir jei tik kyla kokia nors konfliktinė situacija, jie lengvai pereina į kitą diskusiją. Tai nuostabu, nes taip kuriami labai stiprūs meilės ryšiai, kurie perduodami bendraujant tarpusavyje. Aš iš jų išmokau pasakyti žodį „Meilė“. Išmokau mylėti ir apibūdinti žodį „Meilė“, išgyventi tą žodį.

Claire šeimoje pamačiau ne tik laisvę pasisakyti, bet ir kaip kiekvienas pasisakymas yra priimamas. Kai grįždavau į savo namus, klausinėdavau, kodėl mums niekada nesakote „aš tave myliu“. Ar jūs tikrai mylite?

Man daug laiko užtruko ištarti „aš tave myliu“. Nes kai negirdi namuose tokių žodžių, tada meilė tampa labai idealizuota, susikurta iš knygų, iš filmų. Tu nežinai, kas tai yra. Kai draugavau su Claire, ji man sakydavo „aš tave myliu“, o aš negalėdavau to sakyti žmogui, su kuriuo tiesiog smagu būti. Tuomet aš sakyčiau tai visiems draugams, nes su jais irgi smagu būti. Taip pat negalėjau pasakyti „aš tave myliu“, jei ji mane suerzino arba jei šiandien ne tokia graži, kaip aš norėčiau. Negalėjau. Praėjo net trys metai, kol sugebėjau pirmą kartą pasakyti „aš tave myliu“. Ir kai aš pasakiau...

Tie žodžiai man degino liežuvį. Tai atrodė kaip melas. Kaip aš galiu tokį žodį sakyti, kai dar neišgyvenu tobulą idealą? Paskui kartojau šiuos žodžius, sakiau, kad man gera su tavim, nors atrodė, kad netikra. Reikėjo dar penkerių metų, kad aš pradėčiau iš tikrųjų gyventi tuo žodžiu. Dabar aš nuolatos sakau „myliu“, šimtą kartų per dieną. Dabar man labai svarbu tai pasakyti, lygiai taip, kaip kvėpuoti. Dabar aš dažnai sakau „atsiprašau“ ir „aš tave myliu“. Jei net nesutariame, vis tiek sakau „aš tave myliu“. Tai pats svarbiausias dalykas.

- Kaip sukurti ryšį, kuriame atsirastų žodžiai „aš tave myliu“? Ką Jūsų žmona darė trejus metus, kad Jūs vieną dieną ištarėte „aš tave myliu“ ir dabar nuolat kartojate su džiaugsmu? Kas Jums padarė didžiausią įtaką?

- Aš tikiu, kad meilė ateina iš moterų. Manau, kad mes vyrai negimstame su tuo natūraliai. Mes labiau linkę į paprastą gyvenimą. Jei kas prie mūsų prisiriša, tai gerai, jei kas pasitraukia, tai yra kitų. Mums tinka labai paprastas gyvenimas.

Kai atsirado Claire, labai džiaugiausi. Pradžioje ji buvo kaip laimėjimas, nes labai graži moteris. Kai pasirinkome būti kartu, negalėjome žinoti, kas iš to bus. Praėjo metai. Ji man sako, kad myli, žiūri gražiai į mane, gražiai kalba. Ji kartoja malonius žodžius ir mes einame pasivaikščioti susikibę rankomis. Kokia gėda buvo iš pradžių... Duoti ranką – tai lyg pasiduoti ir prarasti savo laisvę. O iš tiesų, kai tu duodi ranką, tai tu palaikai kitą. Kai tu paimi ranką, priimi palaikymą iš kito. Pradžioje atrodė, kad man nereikia palaikymo, pats vienas galiu viską daryti.

Kai draugavome, buvo išsiskyrimų. Po kurio laiko būdamas atskirai pastebėjau, kad galvoju apie ją daugiau nei apie ką nors kitą. Kai ją sutinku, man labai malonu ir noriu tai išreikšti kokiu nors žodžiu. Tai pat girdžiu, kad ji tai išreiškia tam tikrais žodžiais. Galvoju, kad ir aš pabandysiu. Jaučiuosi blogai, kai kitas žmogus man kartoja malonius žodžius, o aš nerandu tokių, kurie labiausiai tiktų. Taip ir pasakiau pirmą kartą „aš tave myliu“.

- Ar svarbu santuokoje skirti laiko pabūti tik dviese?

- Labai svarbu. Mes apie tai dabar dažnai diskutuojame, nes skirti laiko buvimui kartu mums yra vienas svarbiausių dalykų. Buvo laikas, kai mylėjome vienas kitą, bet nesikalbėjome. Tada tarp mūsų atsirado didelė bedugnė, nebeliko jokio mus jungiančio taško, mes ėjome lygiagrečiais keliais. Mes jauni ir talentingi – įsivaizdavau, kad užkariausiu visą pasaulį, padarysiu karjerą. Tada mūsų ryšys visiškai nutrūko. Buvome du žmonės, kurie gyveno atskirus gyvenimus po tuo pačiu stogu.

- Kaip perėjote šią bedugnę? Kaip pavyko vėl atkurti ryšį ir bendrystę?

- Mes kasdien išgyvename daug gyvenimo faktų, bet nekalbame apie juos, tik išreiškiame susijusius jausmus. Pvz. yra situacijų, kai lengvai supykstame ir tais momentais svarbu mokytis stebėti, kodėl supykau, kaip kilo mano pyktis, kaip jį išreiškiu, ką jis reiškia.

Kai paprastai aptariame faktus ir tuos kilusius jausmus, nebandydami įtikinti kito, tada atsiveriame kaip knyga ir atiduodame visą save su jausmais. Tai pavojinga, nes tada žaizdos yra atviros ir kitas gali jas užgauti. Kai sutuoktiniai susitinka ir vienas pasako savo skausmą, tai kitas galvoja, kad jis yra to skausmo priežastis, lengvai įsižeidžia ir puola atsikirsti, nes priima kaip kaltinimą, kaip priekaištą.

O kai išmokstame vienas kitą išklausyti, suprantame, kad kitas nesako jokių priekaištų, tik išreiškia savo skausmą, išreiškia tai, kas jam skaudu. Pavyzdžiui, tavęs nėra šalia ir man skaudu. Kitas gali atsakyti: tu kaltini mane, kad aš nesu pakankamai su tavimi. Daug laiko užtrunka suprasti, kad ji nekaltina, jog aš nesu šalia, ji tik išreiškia, kad jai yra skaudu tuo metu, kai manęs nėra.

Pirmieji kartai buvo labai sudėtingi. Ji ištarė du žodžius, aš keturis ir 1,5 val. tylėjome, pykome. Galiausiai įsipareigojome neišsiskirti, kol nesusitaikysime ir tai kartojame jau dvidešimt metų. Ir tai geriausias sprendimas mūsų gyvenime, nes išmokome aptarti visus dalykus. Atradome, kad palietus mažą skaudančią dalelę ir ją išsprendus, po ja atsiveria dar didesnė problema. Todėl pirmus 5-10 metų atrodo, kad poroje vien problemos.

Bet kai eini šiuo keliu, atrandi vieną tiltelį, antrą ir galiausiai pamatai, kad jungiančių tiltų yra daugiau nei duobių. O jei duobės ilgis net 100 km, tai pastatome dar didesnį tiltą, kuris yra labai stiprus. Svarbu tikėti, kad kartu statome tiltą. Toks bendravimas dviese poroje yra pats gražiausias dalykas mūsų gyvenime. Mes sukūrėme tokį bendravimą, kuris yra džiaugsmas: mes galime dalintis jausmais ir pasakyti viską. Nebūtina sutarti, bet verta aptarti, pakalbėti. Tai fantastinis dalykas. Tai rojus.

- Ko palinkėtumėte Lietuvos šeimoms?

- Judėti pirmyn. Neprarasti noro kurti kartu ir judėti kartu. Ne tobulais būti, bet eiti pirmyn. Bet kokia kryptimi pirmyn. Kad nebūtų minčių, jog viskas nusistovėję, viskas padaryta ir niekur jau nebenueisime. Linkiu nuolat norėti pajudėti nors žingsnelį pirmyn, ką nors naujo išbandyti kartu. Kol yra tas noras, viskas bus gerai. Kai tas noras dingsta, tada blogai.

- Kaip sužadinti, jei šis noras dingsta?

- Kaip sužadinti norą, jei nebėra noro? Taip negali būti, kad nėra noro. Kaip negali būti, kad nėra vilties. Jei taip yra, reiškia mes pasirinkome norą, kad nebūtų noro. Negali taip būti, kad nėra jokio noro. Gali būti noras nebejudėti kartu, bet judėti į atskiras puses. Tai irgi yra noras. Taip pat gali būti noras nebeturėti vilties eiti kartu.

Kaip žadinti norą? Jei žmogus visą dieną prie televizoriaus, tai nereiškia, kad jis neturi valios ar neturi noro. Tai kaip tik rodo, kad jis turi didelį norą nieko nedaryti ir džiaugtis arba žiūrėti į save ir gailėtis, kad jam taip yra. Tai yra jo noras, jo pasirinkimas.

- Kodėl nusprendėte imtis savanoriškos veiklos Šeimų universitete ir būti moderatoriumi? Juk turite net šešis vaikus, tiek daug rūpesčių namuose...

- Prancūzijoje įpratome imtis savanoriškos veiklos. Tai labai įprasta, nes labai daug žmonių dovanoja savo laiką kitiems. Antra, labai džiaugiuosi, kai matau stebuklus, kurie įvyksta per susitikimus su poromis, porų duodamą vertę kitoms poroms. Kai aš einu į Šeimų universitetą, tai mano pagrindinis tikslas yra pasakyti, kokia bebūtų jūsų situacija, svarbiausia yra pradėti. Jei pora atranda bendravimo būdą, tai yra pats geriausias rezultatas. Noriu perduoti poroms, kad labai svarbu bendrauti.

- Kaip Šeimų universitete jūs perduodate šią žinią, kaip paskatinate poras bendrauti?

- Bendravimas yra esminis dalykas. Svarbu nors truputėlį kalbėtis ir kiekvienam išreikšti savo nuomonę apie buitį ir šeimos gyvenimą. Šeimų universitetas paskatina kalbėtis, išreikšti savo nuomonę ir prieštaravimus, nekalbant apie save. Mes kartu sukuriame galimybę kiekvienam pasisakyti ir patirti, kad esi išklausytas. Sukuriame darnias diskusijas, kokių poros nebuvo patyrę ir sutuoktiniai grįžta įkvėpti, nes prisilietė prie svarbių dalykų. Prie tokių, kurių paprastai niekas nesako, nes jie akivaizdūs. Mes nekalbame apie svarbiausia, kad mylime savo šeimą, mylime savo vaikus, kad norime jiems gero. Vien toks kalbėjimas duoda gyvybę.

Šeimų universitete parodome naujus būdus ir galimybes bendrauti, diskutuoti. Dalyviai greitai pastebi, kad tai atneša jiems kažką naujo, atneša džiaugsmą kalbėti ir būti išklausytu. Kai poros kalbasi apie gerus dalykus, atmintyje atsiranda malonios liepsnelės. Jei tos liepsnelės atsiranda dažniau, pamažu sukuriamas laužas ir kuriama šiluma.

Dėkoju už atvirumą