Pasak santykių ekspertės, asmenybės ugdymo trenerės Daivos Dūdėnaitės, vienos iš aktualiausių porų problemų – situacijos, kada vienas iš partnerių stengiasi, o kitas ne. Specialistė įvardino nesusikalbėjimo priežastis ir atskleidė, kaip tokiose situacijose vertėtų elgtis.
Ar vienas žmogus gali ką nors pakeisti?
Dažnai girdžiu sakant „ką aš vienas (-a) galiu padaryti“ ir suprantu, kad daugeliui trūksta žinių, kaip išlaikyti darnius santykius. Juk mūsų niekas nemokė, kaip pažinti save ir kitą žmogų, kaip suprasti ir susikalbėti. Kokį pavyzdį matėme artimoje aplinkoje, taip ir gyvename, kol nepradedame dvejoti ar viskas, ką žinau, veda norima linkme.
Kiekvienas natūraliai nuo mažens kažko tikimės iš aplinkinių – vaikystėje iš tėvų, subrendę iš partnerių. Kada esami santykiai neatitinka lūkesčių ir kelia daugiau skausmo, negu džiaugsmo, nors viena pusė deda visas pastangas, tada formuojasi išvada „partneris nesistengia“. Tai visiškai normali pasąmoninė reakcija.
Esmė tame, kad kiekvienas giliai viduje žinome, jog esame geri. Vadinasi, jeigu „aš geras“ ir tiek daug darau dėl santykių, tada kitas blogas, nes nesistengia ir elgiasi pagal save. Dėl to kyla noras įrodyti savo tiesą, kad partneris pagaliau pasikeistų. Tik dažniausiai tokie tiesos įrodinėjimai baigiasi pykčiais, ilgalaike tyla ir užsidarymu nepasitenkinime. Arba kažkuris trumpam nusileidžia.
Ką daryti, jeigu abu jaučiasi teisūs?
Taip, iš tiesų abu jaučiasi teisūs ir tai tikrai suprantama. Panagrinėkime keturias situacijas, kad atsiskleistų priežastys, kodėl kitas nesistengia ir ką daryti, kai abu teisūs.
1 situacija – nesistengia, nes nedaro kažko konkrečiai, kaip norėtųsi ir žmogus turi nepajudinamą žinojimą, kaip turi būti. Pavyzdžiui, esate apsipykę ir stengiatės kuo detaliau iškart išsiaiškinti daug kalbantis, kai tuo tarpu partneris atsitraukia ir bando nurimti. Jums atrodo, kad kitas nesistengia. Problema – išankstinės nuostatos, kaip tam tikroje situacijoje visi turi elgtis. Jas įsidiegiame iš savo artimiausios socialinės aplinkos ir turime tarsi vidines taisykles – filtrus. Pagal tai darome automatines išvadas. Taigi turime savo asmeninių vidinių taisyklių komplektą, susijusį su santykiais, kaip ir su kitomis gyvenimo sritimis. Šį filtrą taikome tiek sau, tiek kitiems.
Koks sprendimo būdas? Suprasti partnerio elgesio modelį, kad jis kitoks, kitokios jo taisyklės. Suprasti nereiškia pateisinti, tačiau būtent suprasti. Mes dažnai nesuprantame iki galo patys savęs, o ką kalbėti apie kitą žmogų.
2 situacija – jis / ji nesikeičia. Nekinta elgesys, savybės ir pan. Kiekvienas turime tylų tikėjimą ir lūkestį, kad kiti turi kažkaip dėl mūsų keistis. Puoselėjame lūkestį, kad iš didelės meilės partneris pakoreguos savyje tai, kas mums nepatinka. Tikime, pataisysime ir, žinoma, visaip manipuliuodami bandome „suremontuoti“. Daugelis su tuo susiduriame. Kur problema? Klaidingas mąstymas, kad santykiai bus geri, jei būsime panašūs, t. y. kai kiti galvos, darys taip, kaip mes. Galvojame, kad santykių tikslas tapti kuo panašesniais. Kuo ilgiau taisome vienas kitą, tuo daugiau kyla įtampos ir pasipriešinimo. Santykiai tik prastėja.
Sprendimas – įsisąmoninti, kad visi skirtingi ir ieškoti, kas sieja, o ne kas skiria. Prisiminti, kuo pažinties metu partneris sužavėjo ir kas suartino. Svarbiausia priimti save, tada ir kitą, nes kuo daugiau priekaištų sau, tuo daugiau ir partneriui.
3 situacija – kai neatsisako savojo „aš“, vardan „mes“, t. y. nenori susilieti. Galbūt dažniau tai pasitaiko moterims dėl įdiegtų, iš artimųjų perimtų normų. Tokiu atveju turi dominuoti – mes. Tik kartu į svečius, keliones, visi sprendimai ir norai bendri. Prarandama asmeninė erdvė. Kai pora susijungia, natūralu, jog atsiranda „mes“, tačiau nebūtina prarasti – „aš“. Problema – įsitikinimas, kad reikia susilieti ir susitapatinti 100 proc.
Svarbu priimti partnerį ir save, kaip unikalias asmenybes, antraip tapdami tik „mes“ kelsite įtampą. Netgi posakyje „ieškau antros pusės“ užkoduotas žmogaus nepilnavertiškumas. Lyg dvi sveikos dalys negalėtų sudaryti sveikos komandos.
Sprendimas – leisti vienas kitam išlaikyti savąjį aš, neprarandant „mes“ ir bendrumo.
4 situacija – kai nepatenkina visų poreikių. Nuo mažens turime nesąmoningą lūkestį, kad kiti turi patenkinti tiek socialinius, fizinius, ekonominius ir kitus poreikius. Jei jau mylime vienas kitą, tai turime tenkinti vienas kito poreikius ir labai gerai žinome kas, ką privalo. Toks mąstymas veda į santykių iššūkius. Neįmanoma pilnai patenkinti visų poreikių. Jei pernelyg susikoncentruojame į partnerį, stebime jį tarsi pro padidinamąjį stiklą ir matome, kad nepateisina lūkesčių, tada darom prielaidą, kad žmogus nesistengia.
Sprendimas – visi esame suaugę ir galintys savimi pasirūpinti patys. Kitas neprivalo tenkinti visų lūkesčių, juolab, kad poroje poreikiai skiriasi.
Raginu kiekvieną susimąstyti apie savo mąstymo modelį ir pamatyti situaciją tarsi iš šalies, nes tai lemia jūsų elgesį ir partnerio reakciją.
„Visi santykiai unikalūs ir nėra bendrų taisyklių“
Šiuo akcentu baigiame pokalbį su santykių eksperte, asmenybės ugdymo trenere Daiva Dūdėnaite. Pasak specialistės, kiekviena pora formuoja savas taisykles, bet norint jas kurti, pirma reikėtų pažinti, priimti save ir partnerį. Tada atkris nereikalingi lūkesčiai ir atslūgs emocinė įtampa. Stebėkite, kaip kitas žmogus stengiasi ir kokiais būdais, taip galėsite atitolimą paversti artumu.