Man – 35 metai, turiu gerą darbą, esu simpatiška, niekada nebuvau ištekėjusi, vaikų neturiu. Paskutinė ilgalaikė draugystė nutrūko prieš keletą metų. Vėliau, nors iš troškau, ieškojau antrosios pusės, deja, rasti nepavyko ir jau pradedu susitaikyti su mintimi, kad taip ir liksiu vieniša.
Susitaikyti su kita perspektyva – neturėti vaikų, yra žymiai sunkiau. Nes vyras moteriai nėra taip reikalingas, kaip svarbu moteriai tapti motina. Paskutiniu laiku vis pagaunu save negalint be ašarų žiūrėti į mažus vaikus, o jaučiama nuoskauda apskritai visada yra manyje, kaip koks neišgydomas virusas...
Bet grįžkime prie vyrų... Mano situacijoje kartas nuo karto aplinkiniai nustatę kompetentingus veidus, mėgina nurodyti, kas su manimi „yra negerai“ ir ką man „reikia daryti“ norint susirasti vyrą. Bene dažniausias patarimas – sumažinti vyrams keliamus reikalavimus. O vienoje TV laidoje šeimos santykių ekspertas net nurodė, kad reikia reikalavimus mažinti ne šiaip, bet net per pusę.
Ok, sutinku dėl reikalavimų mažinimo, tad imuosi darbo. Pirmiausia mintyse sudėlioju tuos savo reikalavimus: nevartojantis (saikingai) vartojantis alkoholį, nerūkantis, turintis nuolatines pajamas (pageidautina didesnes už minimalias), raštingas (nebūtinai turintis aukštąjį išsilavinimą), mandagus, kultūringas, vyriškas, atsakingas, turintis humoro jausmą, man asmeniškai simpatiškas, tvarkingas.
Daugiau nesugalvoju... ok, pereikim prie reikalavimų mažinimo ir žiūrim, koks vyras lieka pagal žymiai sumažintus reikalavimus: nevengiantis pavartoti alkoholį (su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis... hmm... dėl šio reikalavimo atsisakymo nesu tikra), rūko (ok, svarbu, kad nerūkytų kambaryje), negali be klaidų užrašyti sakinio (ok, pusė Lietuvos dabar taip rašo... tiek to, sutinku), yra ne gražesnis už beždžionę (sutinku – svarbu geros širdies), netvarkingas (bandysim versti kalnus ir pamokyt minimalios tvarkos), dar nusileidžiu dėl humoro jausmo (vėlgi – svarbu geros širdies).
Nedirba, pajamų neturi (reiškia, turiu dvigubai dirbti aš ir išlaikyti vyrą... hmmm... o jei dar vaikai? Visus išlaikyti man?... ), su šeima ir manimi elgiasi nepagarbiai, meluoja, nesilaiko žodžio, neatsako už savo veiksmus ir žodžius (toks vyras man yra mažiausiai vyriškas) – šių dviejų reikalavimų atsisakyti nesutinku.
Na, 50 procentų atsisakiau: turiu ieškoti vyro, kuris mėgsta išgerti, rūko, rašo su klaidom, yra prastos išvaizdos ir apsileidęs, tačiau – dirba ir gauna pakankamas gyventi pajamas, yra mandagus, kultūringas, vyriškas.
Deja, paskutiniai neatšaukiami esminiai reikalavimai, pasirodo, įgyvendinami sunkiausiai. Jei vyras jų neatitinka, man kyla klausimas: kam jis tada man apskritai reikalingas? Ši mintis trenkia per galvą kaip plaktukas ir vėl jaučiu tą beviltiškumo jausmą... Tai ko apskritai verti tie patarimai apie reikalavimų mažinimą??? Gal koks santykių ekspertas galėtų pakomentuoti?
Dar kelis žodžius norėčiau tarti apie vedusius. Teko ir su tokiais susidurti, tad norėčiau kelis žodžius tarti ir toms „kompetentingoms“ patarimus apie vyro paieškas dalinančioms ir savo ištekėjusios moters statusu kaip vėliava mosuojančioms moteriškėms: jūs net negalite įsivaizduoti, kaip dažnai jūsų numylėti vyreliai (dažnas) prie šeimos vakarienės stalo grįžta iš meilužės (tokios „vargšės“ neištekėjusios moters), gal net iš skirtingų meilužių, viešai deklaruodami begalinę meilę ir atsidavimą šeimai, iš tikro gyvena savo asmeninius (ne šeimyninius) gyvenimus...
Šiame kontekste „aklos vištos“ posakis įgauna naują prasmę. Tad gal truputį daugiau dabar taip madingos tolerancijos, moterys?
M.
O kaip jūs manote? Pasidalinkite savo nuomone, rašykite gyvenimas@delfi.lt.