Man 25 metai, su leliuko tėčiu draugavau mažiau nei metus. Nors tai trumpas laiko tarpas, bet rodėsi, jog matau tikrąjį jo veidą. Nuoširdžiai juo pasitikėjau. Bet deja… Kai sužinojo, jog laukiuosi, sužinojau dar ir tai, kad nėštumas buvo priemonė mane, jo žodžiais sakant, „pataisyti“. Jo akimis esu nevykus, netobula, nemąstanti taip, kaip jis norėtų. Kai visgi šiuo būdu jam nepavyko manęs „pataisyti“, jis nutarė jog nesam nei aš, nei leliukas jam reikalingi.
Nors ir turiu nuostabius tėvus ir draugus, kurie nepaprastai mane palaiko, bet vienišumo jausmas ir širdies skausmas rodos lupa iš krūtinės paskutinius širdies likučius. Mintys, kad liksiu viena, kad niekuomet neturėsiu sielos draugo su kuriuo būčiau rami, kuris nuoširdžiai mane mylėtų, tokią, kokia esu, neduoda ramybės nei dieną, nei naktį.
Mintys, kad būsiu atstumta, nes turiu vaikiuką, kad būsiu atstumta ne vien bendravime su vaikinais, bet ir neįvertinta profesinėje veikloje. Dar prieš nėštumą buvau vertinama, kaip ypač kūrybinga, bet po to kai pranešiau, jog laukiuosi, tuoj pat buvo atsisakyta, kad esu produktyvi asmenybė.
Baisiausia, kad toks skausmas kenkia ne vien man, bet ir dar tokiam mažam žmogiukui manyje. O juk tai neturėtų būti tas jausmas, ateinant į pasaulį.
Bandau gelbėtis visaip: meditacija, muzika, mėgstama veikla, knygomis, bet negatyvios mintys, kaip šlykščios kirmėlės graužiasi vis giliau ir giliau į sielą. Nereikia net balsu prakalbėti, tik vienos vienintelės minties gana, kad ašaros pradėtų bėgt be sustojimo.
Kaip galėčiau sau padėti, kaip numesti tą sunkumą?
Labai dėkoju ir laukiu atsakymo.
Lijana (vardas pakeistas)
Atsako psichologė Linga Švanienė
Labas, Lijana,
Suprantu tavo skausmą, kurį išgyveni dėl to, kad jus (tave ir dar negimusį vaikutį) paliko žmogus, kuriuo pasitikėjai. Nėštumas yra didelis išbandymas moters organizmui, ir ji tampa ypač jautri net smulkmenoms. Išsiskyrimas, kai išduoda mylimas žmogus – ne smulkmena, o vienas iš didžiausių stresą sukeliančių veiksnių. Todėl natūralu, kad vien mintis apie tai, jog esi viena, sukelia jausmų protrūkį, išsiliejantį ašaromis. Matau, kad stengiesi, tik tau sunku išsikapanoti iš apmaudo, nusyvylimo, vienišumo, beviltiškumo, nusiminimo, sumišusių su liūdesiu, pykčiu ir kitais negatyviais jausmais klampynės.
Lijana, noriu pasakyti, kad iš laiško, kaip jis parašomas, galima nemažai pasakyti apie jo autorių. Iš tavo laiško matau, kad esi ne tik jautri ir šiuo metu praradusi pasitikėjimą savimi mergina, tačiau kartu pastebiu tavo kūrybiškumą, rūpestingumą, atsakingumą, gyvybiškumą, geranoriškumą, stiprybę. Tau dabar sunku šiuos bruožus savyje pajusti, nes tave valdo negatyvios emocijos. Tačiau tikrai, sakau kaip specialistė, tavyje yra sveikas, tvirtas stiprus pagrindas pakilti. Ir tu būtinai pakilsi.
O apie tavo vaikučio tėtį, kaip tu aprašei, šito pasakyti negaliu. Žmogus, kuris ieško kitame minusų ir siekia kitą nudrožti pagal savo kurpalį – akivaizdžiai elgiasi kaip silpna asmenybė. O jei siekia tai įgyvendinti, padarydamas draugę nėščią – yra tiesiog menkysta!!! Ir dar jis užsipuolė besilaukiančią nuo jo merginą su kaltinimais, pasinaudodamas strategija, kad „geriausia gynyba – puolimas“! Ką tai sako apie jį? Jei tai tiesa, šis draugas – bailys, nėręs į krūmus. Ten jam ir vieta. Jis tavęs nevertas.
Kas liečia profesinę veiklą, noriu patikinti, kad tavo kūrybiškumas niekur nedingo. Tiesiog dabar esi emocinėje duobėje ir tau sunku naudotis tais privalumais, kurių tavyje apsčiai.
Kaip atsigauti? Kaip vėl pajusti savyje stiprybę? Kaip išsivaduoti nuo apėmusio beviltiškumo ir taip padėti ne tik sau, bet ir savo vaikučiui? Būdų yra tikrai labai daug. Net kyla klausimas, kurį iš jų tau pasiūlyti. Gerai, išbandykim pratimą nerimo (įtampos) nuėmimui:
Pagalvokite apie tai, kas sukelia jums nerimą. Pajauskite atsirandantį nerimą ir nustatykite kūno vietą, kurioje jis atsiranda (Krūtinėje? Galvoje? Pilve? Ar kur kitur?)
Įsivaizduokit, kad nerimas jūsų kūne juda, sukdamasis į kažkurią pusę. Į kurią?
Jei jūsų jaučiamas nerimas turėtų spalvą (spalvas), formą, konsistenciją, tai kokie jie būtų? Įvardinkite.
„Išeikite“ iš savo kūno ir pažiūrėkite į save tarytum iš šalies. Mintimis pakeiskite dalies, kuri reprezentuoja jūsų nerimą, judėjimo kryptį. Taip pat galite pakeisti ir spalvą, formą, konsistenciją, jei norisi.
Sugrįžkite į save ir pajauskite, kaip nauja, anksčiau įvardintos nerimu, dalies judėjimo kryptis (spalva, forma ar konsistencija), sukelia visai kitokį jausmą. Kokį? Gal ramybę?
Įsivaizduokit, kaip ta dalis sukasi vis greičiau ir greičiau. Įvertinkit, kaip jaučiatės dabar. Pajuskite komfortą, įsivaizduokit, kad viskas yra tvarkoje. Susitelkit ties tuo pojūčiu, pasimėgaukit juo. Įvertinkit savo darbo rezultatą.
Lijana, jau vien šio paprasto pratimo pagalba gali pasijusti kur kas geriau.
Taip pat noriu atsiliepti į tavo mintį, kad, turėdama vaikiuką, nebegalėsi susirasti gyvenimo draugo. Tai nėra tiesa. Daugybė gyvenimiškų pavyzdžių rodo, kad moterys, turėdamos vieną ir net du ar daugiau vaikų, sutinka sau tinkamą vyrą, pamilsta jį, tampa mylimos ir sukuria su juo laimingą šeimą.
Kad to neatsitiktų tavo gyvenime, gali padaryti tik tu pati savo įsitikinimais, kad „moteris su vaiku yra pasmerkta amžiams likti viena“, „vyrai yra niekšai, kuriems tik ir terūpi pasinaudoti moterimi“ ar panašiais. Gera žinia ta, kad įsitikinimus galima pakeisti. Paprasčiausia tai padaryti, padedant specialistui.
Beje, darbas su psichologu – ne cheminiai vaistai, kurių reikia vengti nėštumo metu. Ramybės, pagrindo po kojomis sugrąžinimas būtų naudingas tiek tau, tiek tavo mažyliui. Pasirink tau patinkantį psichologą ir kreipkis į jį. Tuo labiau, kad šiais laikais psichologinės konsultacijos prieinamos įvairiais būdais: gyvos konsultacijos, konsultacijos skaipu.
Kad ir ką pasirinktum, savarankiškai ieškoti stiprybės savyje ar su specialisto pagalba, linkiu greičiau susigrąžinti vidinę pusiausvyrą, išnešioti sveiką vaikutį, jį lengvai pagimdyti ir toliau gyventi sėkmingą gyvenimą, pasitikint savimi.
Linga Švanienė
Psichologė, integralinio neuroprogramavimo psichoterapeutė
psichologaspades.lt