O viskas prasidėjo pradėjus draugauti su vaikinu, kuris man seniai patiko, viskas buvo gerai, tačiau po keturių mėnesių draugystės išgaravo noras kurti kažką bendro, liko tik prisirišimas ir baimė, jog niekam nebūsiu tokia svarbi. Tokiam pokyčiui santykiuose padarė įtaką kitas vaikinas.
Pradžia buvo tokia, jog maniau, kad tiesiog smagiai pabendrausim, būsim draugais. Tačiau aš turėjau vaikiną, o jis kelerius metus gyveno su mergina. Aš tapau už save devyneriais metais vyresnio vyro meiluže.
Palikau savo vaikiną, nes tiesiog nenorėjau jo apgaudinėt. Man velniškai palengvėjo taip padarius, ir šiuo savo sprendimu džiaugiuosi. Tačiau dabar sąžinė nerimsta dėl to, ką darau toliau. Ogi būnu meiluže.
Žinau, jog reikia viską baigti, bet jau nėra taip paprasta. Ankščiau nemąsčiau apie pasekmes, o dabar žinau, jog visoje šitoje situacijoje įskaudinta liksiu aš, o jis bus smagiai pažaidęs.
Pradžioje ir man tai buvo žaidimas, o dabar kažkoks jausmų chaosas… Protas sako viena, širdis - kita… Man netrūksta vaikinų dėmesio, tačiau nebenoriu jų prisileisti. Esu ištikima meilužė (iš tiesų tas žodis meilužė nėra labai tikras mano situacijoje, nes aš vis dar nekalta (jis to nežino), ir visus tuos mūsų septynis bendravimo mėnesius nieko tokio nebuvo).
Taigi dėl ko jis su manim? Ar metas viską baigti man, ar laukti, kol jis ateis į protą ir man pasakys, kad atėjo galas? Faktas tas, kad niekada nebūsiu jo mergina, visada tik meilužė, bet man su juo labai gera. Ar gyventi šia diena ir džiaugtis juo? Ar jis su manimi tik dėl sekso ir paliks mane po jo? Aš nebežinau, ką galvoti, kuo tikėti, kaip elgtis. Žinau tik tai, jog viskas, kas gražiai prasidėjo, taip gražiai nesibaigs.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitydama jūsų laišką išties regiu jauną, įsimylėjusią, stipriai įsisukusią į jausmų ratą merginą. Atrodytų, jog tai, kas vyksta, yra tarsi visam gyvenimui ir neturi jokios galimybės būti perkeista, permainyta ir šiek tiek pozityviau pamatyta. O jei visgi pabandytume nuimti sluoksnelį dramatiškumo prieskonio... Gal ta situacija gali pasirodyti ir kitoje šviesoje?
Kiek suprantu, jums ką tik suėjo aštuoniolika metų. Ir dėl to labai normalu, kad pagrindinis visa ko regėjimo langas yra jausmai. Realybę kuriate emocijų ir išgyvenimų erdvėje, kuri atrodo vienintelė tikrovė. Visgi matyti pasaulį ir jame vykstančius dalykus mes galime ir kitais kanalais: pojūčiais, mintimis, protu, kūnu. Tai, kaip mes būname susiję su mūsų praeitimi, santykiais, vertybėmis, siekiais ir daug kitų dalykų, tarpe kurių yra ir jausmai.
Gyvenimo eigoje atrasite, kad juos labai svarbu gerbti. Priimti kaip esančius ir nuo jų nebėgti. Bet kita žinia yra ta, kad jausmai yra menki patarėjai, o juo labiau - vedliai. Ypatingai tai liečia stiprias ir ryškias emocijas, kurių buvimas tarsi uždengia visus kitus tiek vidinės, tiek išorinės informacijos kanalus, pro kuriuos galima pamatyti esamą situaciją. Taigi jūsų atveju išties vienas pagrindinių uždavinių yra atidengti savo santykio dalis, kurių neleidžia pamatyti įsimylėjimo jausmas.
Kaip jau minėjau, į ryšį su žmogumi, kuris yra su kita moterimi ir tuo pačiu su jumis, galima pažvelgti ne tik iš perspektyvos „aš jį labai myliu ir be jo neišgyvensiu“. Tų perspektyvų gali būti ir daugiau: „jis vienu metu yra su dviem merginom...“, „ar santykyje, kuriame esu, galiu augti...“, „ar tai yra tai, ko aš noriu, ko jaučiuosi verta...“, „kaip tai liečia mano įsitikinimus, vertybes, požiūrį...“, „kaip jaučiasi mano kūnas...“.
Pabandykite užduoti ir daugiau klausimų sau, kas dar be įsimylėjimo ar kito jausmo jus laiko prie šio žmogaus. Ir laiko taip stipriai, kad vadindama save meiluže, vis tiek renkatės ja pasilikti.
Dar vienas svarbus aspektas tarp žmonių yra pokalbis ir girdėjimas, ką sako kitas. Neretai mes turime pagundą susikurti savo pasaulį, kuriame kitas taip pat atlieka labiau įsivaizduojamą nei realų vaidmenį. Tarsi yra žmogus, o visa kita yra mūsų pačių mintys, interpretacijos.
Apie jūsų santykių perspektyvas, netgi sakyčiau apie tai, kas vyksta dabar, verta kalbėtis su pačiu mylimuoju. Ir jį išgirdus pasirinkti. Kodėl sakau kalbėti apie tai, kas vyksta dabar. Nes ateitis yra patogi auginti pažadams ir viltims, kurios, labai tikėtina, tik jomis ir liks.
Regiu, jog turite drąsos ir pasitikėjimo tausoti savo kūną ir neatiduoti jo nesaugiems santykiams. Labai tikėtina, kad jos pakaks ir perklausimui, kas yra jūsų santykyje dabar? Ir jei ne pažadai ar tikėjimas, kad kada nors tai pasikeis, ar norite, kad dabartis tęstųsi dešimt, dvidešimt ar daugiau metų...
Drąsos pamatyti kitaip ir pirmiausia pasirinkti save...
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.