Skyrybos buvo labai skausmingos, buvo išsakytos visos nuoskaudos, negražių ir gražių širdį veriančių žodžių, tas žmogus niekaip negalėjo manęs paleisti, kurį laiką važiuodavo prie mano darbo, į namus, siuntė gėles, tai labai viską apsunkino, nes nors aš ir sakiau, kad jam nieko nebejaučiu, meilė jam tebebuvo.
Draugavome beveik 3 metus (su pertrauka, buvom keliems mėnesiams išsiskyrę). Iki šiol su niekuo taip ilgai nebuvau draugavusi, o ir nieko iki tol nebuvau pamilusi (buvo tik susižavėjimas). Mylėjau jį be išlygų, be proto, nors jis buvo daug kartų mane įskaudinęs (melavo apie save kai kuriuos faktus, labai ilgai nenorėjo pristatyti savo tėvams, nesikviesdavo manęs su savo draugais ir daug kt. dalykų).
Tačiau tuo pačiu mes patyrėme labai daug gražių akimirkų, labai daug keliavome, patyrėm įvairių nuotykių, darėme „kvailus“ romantiškus dalykėlius, daug kas su juo buvo patirta, išgyventa pirmą kartą gyvenime. Tačiau laikui bėgant vis labiau ėmė ryškėti ir negerų dalykų (kuriuos jau minėjau), gyvenimo požiūrio skirtumai, jo nejautrumas ir nemokėjimas užjausti, savanaudiškumas.
Teko mums pagyventi ir kartu, kai buvome trumpam išvykę dirbti į užsienį. Sekėsi labai prastai, paaiškėjo, kad jis tikisi, jog moteris turi būti atsakinga už visą buitį namie ir dar arti darbe ne mažiau nei vyras. Nuolat riedavomės, jaučiau, kad jis nėra šeimos žmogus.
Tačiau grįžus namo po vasaros jis mane įtikinėjo, kad nepavyko, nes buvo sunkios sąlygos gyventi, tai pirmas bandymas, mes nepatyrę, jauni ir užsispyrę (taip, aš irgi būnu karštakošė kartais).
Nuo tada santykiai blogėjo, sąlygų pasitikrinti, ar tikrai tinkam gyventi kartu, nebuvo, tai pykdavomės, tai taikydavomės, aš nuolat liejau ašaras dėl šių santykių, išeikvojau daug savo jėgų. Tačiau buvo begalinis prisirišimas, teberusenanti meilė, begalinė trauka ir aistra, kas trukdė skirtis.
Tačiau finale po visų šių vienas kito kankinimų skausmingai išsiskyrėme. Labai ilgai pykau ant šio žmogaus, pyktis neseniai praėjo, tačiau nesuprantu kodėl, bet dabar išlenda gerieji prisiminimai, nostalgija, visi nuostabūs dalykai, kuriuos patyrėm. Labai bijau, kad išsipildys jo žodžiai, kuriuos pasakė man skiriantis „Tu niekad nenustosi manęs mylėti ir nepamirši manęs“.
Kartais ima persekiot mane šie žodžiai. Nesakau, kad aš galvoju apie jį nuolat, tačiau būna savaičių, kai galvoju nuo ryto iki vakaro. Kai būnu su savo draugu ir mes veikiame ką nors, negalvoju apie savo praeitį, jaučiuosi laiminga šalia jo, tačiau išlenda netyčia momentų, kai juos palyginu.
Žinau, kad tai negerai. Aš labai vertinu savo naująjį draugą, pasiilgstu jo, kai nebūname kartu, prisimenu jį su šypsena, šalia jo esu laiminga, tačiau kartais viduje tarsi atstumiu jį, kai prisimenu savo pirmą meilę, man tai trukdo pilnai prie jo prisirišti.
Nesuprantu, ar aš negalėsiu to atsikratyti visą gyvenimą? Labai to bijau. Ar kitos meilės niekada nebus tokios, kaip pirmoji, bet aš vis tiek galėsiu pamilti? Galbūt be to beprotiško įsimylėjimo (pradinės stadijos) irgi galima ilgainiui pamilti bei būt mylimai?
Ar meilei būtina ta „apsvaigimo“ stadija, kurią, bijau, aš jau išnaudojau savo gyvenime? Žinau, kad tas pradinis išprotėjimas iš meilės dingsta visuose santykiuose, bet galbūt jis būtinas, kad prisirištum prie antrosios pusės? Labai laukiu patarimo ir Jūsų minčių.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI NEGALI PAMIRŠTI PIRMOSIOS MEILĖS
Manau, kad verta pradėti nuo atsakymų į jūsų klausimus. Taip, prisiminimų apie pirmąją meilę jums greičiausiai nepavyks ištrinti iš atminties. Tik, žinoma, jie nesukels tokių stiprių jausmų kaip dabar. Sakoma, kad santykiai pasidaro ne tokie reikšmingi, kai praeina bent pusė laiko tiek, kiek jie tęsėsi.
Taip, tikėtina, kad galėsite ir vėl pamilti, tačiau ne taip, kaip pirmą kartą. Tik, žinoma, kitą meilę galėsite įvertinti labiau, nei pirmą. Taip, galima mylėti be to beprotiško įsimylėjimo. Tik mylėti kitokia, ilgamete meile, kuri nėra tokia intensyvi, tačiau yra patikimesnė ir atlaiko nusivylimus.
Apsvaigimo stadija iš tiesų nėra būtina meilei, tačiau gali kartotis. O gali ir nepasikartoti - pavyzdžiui, jeigu meilė baigiasi labai skausmingai ir žmogus stipriai nusivilia. Prisirišimui prie žmogaus apsvaigimas nėra būtinas, galima prisirišti ir kitų, visai ne svaiginančių jausmų - pykčio, pavydo - pagrindu. Dabar paaiškinsiu, kodėl aš taip manau.
Meilės ryšiai tarp žmonių yra gana stiprūs ir nekasdieniški. Todėl jie išlieka atmintyje ne tik kaip faktas (pavyzdžiui, kaip faktą jūs atsimenate savo gimimo metus), bet kaip išgyvenimas. Tai - emocinė atmintis. Ją gali atgaivinti pažįstamas kvapas, muzika, vaizdas, balsas. Emocinė atmintis yra gana stipri, ir net pensininkai prisimena, kaip plakdavo širdis per pirmą pasimatymą.
Kodėl tuomet galima spėti, kad kitą savo meilę jūs įvertinsite labiau, nei pirmą įsimylėjimą? Argi ne tai mes labiausiai vertiname, kas įsiręžia į emocinę atmintį? Ne. Kaip tik todėl, kad kitos, brandesnės meilės yra pagrįstos ne prisiminimais ir ne fantazijomis. O kasdienybe. Tai reiškia, kad prisiminimai ir svajonės, kokios bebūtų gražios, nereikalauja mūsų kasdieniško buvimo. Nereikalauja atsakomybės už kitą žmogų ir tolerancijos jam. O brandi meilė - reikalauja.
Prisiminkite savo istoriją. Jus apėmė jausmas „be proto“, pasipylė įvairios nuostabios akimirkos, „romantiški dalykėliai“, nuotykiai ir patirtys. Jūs nebuvote pasyvi jų stebėtoja, nes dalyvavote juose, tačiau stiprus jausmas darė viską už jus.
Jums nereikėjo atsakyti už šį vaikiną, ir jo savanaudiškumą, nemokėjimą užjausti bei požiūrių skirtumus. Jūs tiesiog atradote, kad jis yra toks, ir jums tai darėsi vis labiau nemalonu. Susidūrus su tuo, jūsų nuostabus jausmas neatlaikė ir užleido vietą pirmam jūsų gyvenime atsakingam sprendimui - išsiskirti. Juk jums visai ne aktualu buvo toleruoti, kurti, ieškoti savo atsakomybės už tai - ir gerai, kad nebuvo aktualu.
Tai buvo kitas išgyvenimas - šventimas, Dievo dovana. Išsiskyrus prasidėjo kasdienybė, kurią papuošė dabartinis jūsų vaikinas. Po to atėjo nostalgija, nes santykiuose su nauju vaikinu yra daugiau racijos. Jis labiau nusipelnė būti su jumis. Jis geresnis. Tačiau tokio svaiginančio jausmo jam nėra.
Jo dosnumas nesužadina aistros, nebent dėkingumą. Ir jūs su nostalgija prisimenate aną nuostabų jausmą, nes dar nelabai vertinate kasdienybę. Tačiau prisiminimai apie meilę – tai tik prisiminimai. Vargu ar juos pavyktų materializuoti.
Taip, pabandykite sugrįžti pas aną vaikiną. Jūs rasite ne svaigulį, o tą patį, ką palikote: jo nemokėjimą užjausti, nenorą atsakyti už buitį, savanaudiškumą. Jei jūs pažiūrėsite į dabartinius savo santykius, juose bus daugiau pliusų, tačiau irgi nebus to svaigulio.
Negali nuolat būti apsvaigęs. Tačiau tikėtina, kad dabar jūsų gyvenime bus ir bendravimas, ir seksas, o galbūt - ir bendras ūkis, vaikai. Ir tai nėra viskas, dėl ko galima vertinti šiuos santykius. Dabartinis vaikinas yra ne prisiminimas. Jis yra dabartis. Todėl jūs esate atsakinga, kokia iš tos dabarties susikurs ateitis.
Kiekvienas jūsų atviras žodis, tikras, iš širdies einantis veiksmas turės pasekmes. Ir jūs būsite tų pasekmių autorė. Kaip matote, čia nėra jokios beprotybės, nes jūsų sprendimuose dalyvauja ir sveikas protas, ir logika, ir jūsų kūnas, ir jūsų veiksmai. Dabar jums jie neatrodo tokie vertingi.
Tik vėliau jums teks pagalvoti, jog tai, ką jaučiate dabar, irgi gali būti labai vertas meilės vardo jausmas, ir galbūt jis bus kur kas tikresnis, gilesnis ir vertingesnis, nei jūsų pirmoji meilė. O kodėl vertingesnis? Argi ne tik tai, ką jūs išgyvenote per praėjusius keturis metus, ir buvo tikras, gyvas gyvenimas? Ne tik tai.
Todėl, kad jausmo vertė neapsiriboja tuo, kad jis mus pagyvina. Tokiu atveju labiausiai už viską mes vertintumėte kokią nors Bethoveno simfoniją ar romantinį serialą. Jie mus labai jaudina. Nepaisant to, kad mums reikalingi emociniai sukrėtimai, vis dėlto mes anksčiau ar vėliau juos nuvertiname lygindami su dalykais, kuriuose dalyvavome patys, tiesiogiai; su tais, kurių pasėkoje atsirado kažkas svarbaus, tarkime, šeima ir vaikai; kurie mus kažko išmokė; kurių dėka mes tapome pastabesni, labiau įgudę; kai jie atitinka mūsų prigimtį ir gyvenimo misiją.
Toks įvertinimas ateina vėliau, nei prasideda šitie dalykai. Gaila, jei tai įvyksta mums padarius žingsnius, po kurių negalime grįžti atgal. Aš kalbu apie jūsų dabartinio ryšio likimą.
Ne man spręsti, ar jums verta tęsti dabartinius santykius. Galbūt paaiškės, kad dabartinis vaikinas irgi turi trūkumų. Irgi skaudina jus. Irgi yra savotiškai reiklus. Ir jums netgi gali kilti mintis išsiskirti. Tačiau visa tai jums gali būti ir geras iššūkis, reikalaujantis kurti ilgametę meilę.
Mintis, kad meilę reikia kurti, nėra nauja, tačiau žmonės labai nelengvai supranta, kas tai yra. Ir šis supratimas ateina dešimtmečiais. Dalis tos kūrybos - mokėjimas pažiūrėti į save ir į kitą žmogų iš kitos, netikėtos pusės. Tarkime, su humoru.
Vargu ar mes galime žiūrėti su humoru į beprotišką įsimylėjimą. Kita dalis kūrybos - mokėjimas atsakyti ir už save, ir iš dalies - už kitą. Atsakyti net tuomet, kai jis mus skaudina.
Kaip čia taip? Argi ne savaime aišku, kad jis turi mus suprasti ir nereikalauti to, kas, mūsų akimis, nesąžininga? Ne, ne savaime suprantama. Juk nuo mūsų iš dalies priklauso jo reakcija į mus. Kartais mums reikia pamatyti save jo akimis, pripažinti jo tiesos pusę, ir taip pagimdyti toleranciją jo elgesiui.
Pagimdyti - reiškia atlikti nelengvą atsakingą darbą. Kur kas paprasčiau įsižeisti, nutilti ir pasakyti: „Ne, mums nelemta būti kartu“. Ir išdidžiai pasišalinti, suvertus jam visą atsakomybę, išklausius draugų pamokymus, kad ta lytis „apskritai tokia“, ir užėmus aukos vaidmenį. O neužimti aukos vaidmens, kai tave skaudina, išlaikyti atsakomybę už savo būseną - tai irgi darbas kuriant gilią meilę. Ir darbas ne teorinis, o kasdienis, labai realus ir praktiškas.
Lygindama pirmą ir dabartinę savo meilę galite laikytis tokio požiūrio: pirma meilė - tai padovanota jums nuostabi gėlė. O antra - tai jūsų rankomis auginamas sodas. Ką jūs labiau vertinate - jūs reikalas.
Pagarbiai.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt